Strateginio mąstymo stoka privedė piliečius prie nepasitikėjimo valstybe, teigė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus savo metiniame pranešime. Galbūt ir tiesa, tačiau, kaip atsiliepdamas į prezidento kalbą praėjusiame savo rašinyje minėjau, vargu ar kas žino, kas tas strateginis mąstymas yra ir kas tie mąstytojai? Ir kol į šį klausimą aiškiai bei tikroviškai neatsakyta, Prezidento teiginys lieka – tik šūvis į tuščią erdvę, ir nieko daugiau. Taip pat pabrėžiau, kad piliečiai nepasitiki ne pačia valstybe, bet jos valdžia, kurią, – tai rodo daugybė pavyzdžių, – yra apnikęs kažkoks nenaudėliškas siautulys. Nuo praėjusio rudens dėl įvairių priežasčių ne savo noru iš pareigų turėjo pasitraukti Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius, policijos vadovas, vidaus reikalų ministras, Seimo pirmininkas, švietimo ir mokslo ministrė. Piktokai buvo reikalaujama pirmalaikių Seimo rinkimų, bandyta nuversti net keturis ministrus, premjerą, Seime – NSGK pirmininką. Dėl Seimo narių šokinėjimo iš partijos į partiją kito daugumos – mažumos pusiausvyra, sugriuvo pilietininkų frakcija. Seimui įteiktas oficialus reikalavimas ištirti ir išaiškinti prezidento Valdo Adamkaus rinkimų skolų apmokėjimo šaltinį ir tik vieno balso persvara Seimas atmetė reikalavimą skųsti Prezidentą Konstituciniam Teismui už neva neteisėtai Viktoro Uspaskich Maskvoje gyvenančiam draugui suteiktą Lietuvos pilietybę. Triukšmingi skandalai drebino Trakų ir Kauno miesto savivaldybes, o dviejų Vilniaus miesto tarybos narių areštai, teigiama – už kyšių ėmimą, gali nugriauti ir visą mūsų sostinės valdžią. Čia jau nebe prezidento pranešime įvardyta „krizė“, bet tikras chaosas. Ką gero tokio nusiteikimo valdžia gali padaryti valstybei, kai visa veikla remiasi tik vienas kito nepasitikėjimu, priežasčių ieškojimu vienas kito apkaltinimui, pašalinimui iš pareigų ir, ko gero, noru uždirbti pinigų vienas kitą apsukant, o juos į tokias pareigas išrinkusius piliečius tiesiog apvagiant. Ar visa tai irgi dėl kažkokio strateginio mąstymo stokos?
Mąstyti gali kas ir kiek tik nori, išmintingiausius planus sukurti, tačiau jie nieko nereikš, jeigu nebus vykdomi, tuo labiau – dorai ir sąžiningai. Kokius planus gali įvykdyti čia parodyto nusiteikimo herojai? Ar visą okupacijos laikotarpį dėl savo laisvės kovoję, kovą laimėję, nepriklausomybę atkūrę taurūs lietuviai galėjo net pasapnuoti, kad jų valstybė atsiras tokioje padėtyje, kurioje ji šiandien yra?
Gerai prisimenu pirmuosius laisvėjimo metus ir okupuotų lietuvių nusiteikimą atkurti savo nepriklausomą valstybę. Stebėjau pirmuosius rinkimus dviejose apygardose Vilniuje. Atlikti buvo profesionaliai ir sąžiningai. Rijau beveik kasdien besikeičiančių laikraščių puslapius, žiūrėjau laisvos televizijos laidas, klausiau laisvo radijo žinias, ir nesunku buvo suvokti, kad į laisvę besiveržianti lietuvių tauta šiam žygiui yra pasiruošusi. Po penkerių metų Lietuva žydės, teigiau ir rašiau JAV lietuvių spaudoje, grįžęs į savo gyvenvietę Lemonte. Tauta buvo išsimokslinusi ir susipratusi. Tikėjau jos pajėgumu, taip pat sąžiningumu ir laisvės troškimu. Maskvinių gal tik kokie 3 tūkstančiai, tikino mane net kai kurie patys vyriausi komunistų vadai, teigdami, kad kiti partijos nariai yra dori lietuviai, tapatintini su socialdemokratais. Nebaisu, kad ir 10 tūkstančių tų maskvinių būtų, mąsčiau ir nesiūliau jų dėti ant plausto ir plukdyti į Baltijos jūrą paskandinti, nes jau buvau spėjęs įsitikinti, kad aukščiausios civilizuotos Vakarų visuomenės vertybės – laisvė žmogui, demokratija valstybei – nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų sąjūdininkų yra suprastos ir kad tik jomis bus vadovaujamasi. Kad komunizmas liks tik muziejinis rodinys žiauriausiai bet kada buvusiai Lietuvos okupacijai priminti. Taip pat suprastos kaip visuomenę ir valstybę stiprinančios bei pasitikėjimą savimi keliančios vertybės yra tautinė savimonė ir lietuviškas tautinis patriotizmas, kurį komunizmas naikino, ypač žalodamas lietuvišką jaunimą „homo sovieticus“ niekiniu. Todėl ypatingos svarbos uždavinys yra istorinės atminties bei tautinio patriotiškumo puoselėjimas tarp jaunosios kartos, ugdant brandų XXI amžiaus lietuvį tautietį, Lietuvos valstybės pilietį. Taip pat svarbu susigrąžinti ir stiprinti komunizmo daug metų naikintą tikėjimą krikščioniškomis vertybėmis, dvasingumą ir gailestingumą, pagarbą kiekvienam žmogui, ypač oriai prisimenant ir gerbiant dėl Lietuvos laisvės kentėjusius, kovojusius ir žuvusius žmones. Ar čia suminėti siekiai skelbti ir puoselėti Lietuvos valstybę atkuriant nėra tas strateginis mąstymas, kurio prezidentas Valdas Adamkus dabar pasigenda? Bent jo viena, sakyčiau, ideologinė dalis, pagal kurią turėjo būti statoma Lietuvos valstybė. Kur jis dingo? Kodėl šis mąstymas nebuvo paverstas gyvenimu?
O argi pamiršta ir kita, ekonominė dalis, nuo kurios priklauso valstybės piliečių gerovė. Prisiminkim, ką pirmomis nepriklausomybės dienomis kalbėjome apie visiems piliečiams priklausantį valstybės turtą. Pirmiausia okupanto valdžios nusavinto privataus turto grąžinimą jo savininkams, o paskui valstybės turto paskirstymą visiems piliečiams. Strateginis mąstymas aiškesnis čia negalėjo būti: valdžia turi grąžinti kiekvienam, kas iš jo buvo atimta, o visą kitą turtą padalinti piliečiams po lygiai. Ar ne apmaudu, kai ir po aštuoniolikos nepriklausomybės metų dar yra savininkų, savo turto belaukiančių, o kai kuriuos dalybų atvejus per maža būtų net nusikaltimais pavadinti. Suprantu, kad tai buvo labai sunkiai sprendžiamas uždavinys, tačiau vis tiek negali būti pateisinamas valdžių užsimerkimas įvairiaspalviams grobikams, kurie „privatinosi“ į savo kišenes kiek tik norėjo. Ir viešai, įstatymais pasiremdami. Kokio strateginio mąstymo reikėjo tokius nusikalstamus veiksmus sutramdyti? Arba kokio strateginio mąstymo stoka kliudė įvykdyti švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, gamtos apsaugos, o ypač teisėsaugos sistemų reformas, arba pasistatyti naują branduolinę jėgainę ir nusitiesti elektros tinklus į vakarus?
Gera yra aukštiems valdžios žmonėms iškilmingai skelbti sunkiai suvokiamas gudrybes ir jų priedangoje ieškoti atpirkimo ožių už savo pačių sukurptas valstybės piliečių bėdas, kai žino, kad jų susikurta įstatyminė aplinka juos užtikrintai saugo. Štai ir dabar – bėdų tuzinai, bet užuot imantis jas šalinančių veiksmų, įvardijamas kažkoks abstraktus kaltininkas: strateginio mąstymo stoka. Ir piliečiai, tai jūsų bėda. Valdžių naudai strategija puikiai išmąstyta: premjero – sutartis su „Leo LT“, spėčiau, užsitikrintas saugumas jam ir į poilsį išėjus, Seimo partijoms – pakankamai „atkato“ rudenį jas atgal į Seimą grąžinsiantiems rinkimams, prezidentui – iki kadencijos pabaigos dar koks tuzinas piliečių apmokėtų kelionių į svečius užsienyje.
