Jei Dievo knygoje registruojamos visos mūsų kančios ir džiaugsmai, tai Sausio 13-oji joje tikriausiai pavadinta paprastai: S13. Ši diena Lietuvai - tarsi lakmuso popierėlis, atskaitos taškas, pagal kurį galime vertinti savo valstybės trapumą.
Juk tiek nedaug metų praėjo. Jei 1987-aisiais žmonės pradėjo rinktis į protesto mitingus, po trejų metų jau turėjome nepriklausomą valstybę, o dar po trejų - 1993 m. - iš Lietuvos išriedėjo paskutiniai tankai. Atrodytų, ko gi daugiau norėti - tapome laisvi, vadinasi, jau savaime turtingi.
Deja, kartu su laisve atėjo ir merkantilizmo, utilitariškumo amžius. Laisva visuomenė tapo vartotojų visuomene. Laisvai išrinkta valdžia tapo pelno siekiančia organizacija, kurioje tik vienas kitas veidas mainosi, o realiai niekas nesikeičia. Valdžios lovys daug ką nuginė už tos ribos, kuri skiria sąžiningą žmogų nuo nesąžiningo.
Tačiau mes neturime skųstis. Lietuvoje yra patriotų. Ir tų, kurie kiek perlenkia lazdą, bandydami vaizduoti ultranacionalistus (iš tikro - mėgdžiodami neonacius), ir tikrų, kurie už Lietuvą iki šiol lįstų po tanku. Ir jaunoji karta - nereikia skųstis - taip pat pagauli kodui S13.
Jūs nesate beviltiški, paguodė kartą lietuvius viena turtingiausių nacijų - norvegai. O kodėl taip manome? Kodėl baigiame išsižudyti? Kodėl pirmaujame savižudybėmis, priklausomybėmis nuo alkoholio, narkotikų? Kodėl pigiai parduodame savo sielą velniui (ar užsienio spec. tarnyboms), bėgame į užjūrius, užuot statę savąjį rūmą čia, Lietuvoje?
Šviesusis mąstytojas Leonidas Donskis prisiminė, kad tuo metu, kai Lietuvoje vyko dainuojanti revoliucija, santūrūs estai tyliai (su karštomis emocijomis viduje) kūrė būsimus įstatymus. Dabar Estija neturi skolų, jos gyventojai patenkinti savo gyvenimu.
Praėjo 19 metų, ir - štai - griūva svajonės, o jos tokios paprastos buvo: kad tik laisvę turėtume, visa kita užsidirbsim... Taip manė ir tremtiniai, praėję Sibirą, ir politiniai kaliniai, ir dar daug žmonių, kurių daugelis nežino ir neprisimins.
Už ką dabartinė valdžia juos nubaudė, atimdama pensijų dalį, lyg šie nebūtų nieko nusipelnę savo darbu? Lyg vaikas turėtų teisę spręsti, kiek dešros gabalėlių ant duonos gali dėti tėvas.
Senovėje, sako, kai kurie vaikai rogutėmis išveždavo į tėvus į mišką, kai šie pasendavo, kad netrukdytų gyventi. Tiesa, tokius vaikus senatvėje ten pat išveždavo ir jų vaikai. Ką pasėjai - tą pjausi. Universalus dėsnis, nebūtina jo vadinti indiškais ar kitokiais terminais, turime ir savąsias patarles, kurios yra lietuviškoji išmintis.
Ir vis dėlto - kodėl vaikai keršija savo tėvams? Kodėl Sausio 13-osios pamoka ne visiems suprantama? Gal todėl, kad laisvės skonis sunkiai suvokiamas tiems, kurie niekada nebuvo jos praradę? Juk storažandis valdininkas vargu ar sėdėdamas minkštoje kėdėje pajus atjautą kenčiančiam benamiui. Tik leiskite priminti: visi mes esame viena Lietuva - ir tie, kurie už jūrų, ir tie, kurie dar tik pradeda vaikščioti, ir mūsų brangieji seneliai (kas dar juos turi). Pamiršti tai lengva, todėl kartokime sau kaip maldą (jei norite - mantrą) kasdieninę: nieko nėra brangiau už Laisvę!
