Kaip reikia elgtis prasidėjus krizei tiek JAV , tiek kitų turtingų didelių ar mažų valstybių vyriausybėms bei ekonomistams žinoma jau seniai – nuo 1930 metų didžiosios depresijos laikų.
Norėdamas parodyti, kad tai ne mano išsigalvojimas, pasiremsiu žinomu JAV ekonomistu P. Krugmanu (2008 m. jam skirta Nobelio premija).
Jis rašo: „Kai.. prasideda recesija... kiekvienas tikisi, kad Federalinių rezervų sistema darys tai, ką ji darė 1975, 1982, ir 1991 metais: sumažins palūkanas, kad kilstelėtų ekonomiką... mes taip pat tikimės, kad prezidentas ir kongresas mažins mokesčius ir, jei reikia, didins biudžeto išlaidas.
Mes tikrai nebesitikime, kad recesiją pasitiksime taip, kaip tai darė H. Hooveris (JAV prezidentas 1929-1932 metais) - didindamas mokesčius, mažindamas išlaidas ir didindamas palūkanas.“ (Paul Krugman „The Return of Depression Economics and the Crisis of 2008“, Penguin books, 102 p.)
Jau daugiau kaip septyniasdešimt metų pasaulyje vadovaujamasi šiomis rekomendacijomis.
Monetaristų patarimai apsiriboti tik pinigų kiekio bei palūkanų kaitaliojimu praktikoje neišpopuliarėjo.
Įdomesnis yra kitas klausimas.
Kodėl Tarptautinis valiutos fondas (TVF), kurio politiką, iš tikrųjų, diriguoja tie patys JAV Iždo departamento ekonomistai, žinantys kaip reaguoti į recesiją, skirdamas paskolas krizės ištiktoms Lotynų Amerikos, Azijos, ar Europos valstybėms praktiškai visada reikalavo, kad jos elgtųsi priešingai – taupytų ir mažintų biudžeto išlaidas?
Ilgai ieškojau atsakymo į šį klausimą. Spėlioti nesinorėjo, o žinantys žmonės nieko neaiškino.
P. Krugmanas toje pačioje knygoje rašo, kad TVF tai daro, norėdamas, kad krizės ištiktų valstybių kreditoriai neprarastų pasitikėjimo tų valstybių sugebėjimu grąžinti skolas. Tai yra, žinant kad reikalavimas taupyti atitolins išėjimą iš krizės, jis vis tiek formuluojamas, norint neišbaidyti skolintojų.
Nuo savęs pridėsiu, kad toks reikalavimas besivystančioms valstybėms buvo keliamas būtent todėl, kad jos buvo besivystančios. Tos valstybės jau iki krizės išlaidaudavo ne pagal kišenę. Todėl, nežiūrint, kad tai pagilins krizinius reiškinius, iš jų reikalaujama taupyti siekiant ilgalaikių tikslų. Pacientui atliekama operacija, kad jis įprastų sveikai gyventi – pagal savo galimybes. Tai paaiškinama madingais žodžiais: „valstybės finansų sistema turi būti stabili ir tvari“.
Koks nors Latvijos valdžios žmogus galėtų paklausti, kodėl išsivysčiusioms šalims galima išlaidauti, o besivystančioms neleidžiama?
Atsakymas būtų toks: turtingos valstybės irgi gali skolintis ir išlaidauti tik tol, kol skolintojai dar tiki, kad skolos bus grąžintos.
Priartėjome prie reikalo esmės. Daug didžiųjų turtingų pasaulio valstybių (JAV, Japonija, D. Britanija, ir t.t.) prisiskolinę tiek, kad kai kurie pasaulio ekonomistai pradeda nerimauti, jog ir turtingos valstybės nebesugebės grąžinti skolų. O, jos skolinasi ir toliau.
Kas bus, jei operaciją reikės daryti jau didelei turtingai valstybei, o ne Graikijai? Tai šiek tiek rimčiau, negu koks nors „Lehmans Brothers“.
Tikėtina, kad tokių operacijų dabar daryti neteks, problemos nusikels į ateitį, nes pasaulyje finansinio turto palyginti su realiu yra kaip niekad daug. Pinigų savininkai blaškosi ir ieško kur saugiai juos padėti. Turtingų valstybių skolos vertybiniai popieriai iki šiol buvo patikimiausia prieglauda.
Globalizacijos veikiamos kitų valstybių sukrėtimų bangos atsirita ir iki Lietuvos.
Padėtis pasaulyje kol kas gana sudėtinga. Dar visko gali nutikti. Ekonomistai nerimauja, perspėja dėl ateities.
Vieni kaip didžiausią nūdienos pavojų įvardija per pastaruosius trisdešimt metų labai išsipūtusio ir praktiškai nereguliuojamo antrinio bankinio sektoriaus (investicinių fondų, alternatyvaus investavimo fondų ir kitų panašių organizacijų) problemas, kiti rašo apie perteklinius gamyklų pajėgumus ir naujus burbulus Kinijoje, ar neefektyvų gamybinį sektorių Rusijoje.
Kaip mums elgtis tokioje situacijoje?
Tikėtis reiktų geriausio – kad jau šiais metais pradėsim kilti. O ruoštis blogiausiam, kad nuosmukis užtruks dar keletą metų.
Norint išsisukti iš tokios padėties ir ją išnaudoti, reikėtų ir išlaidauti (investuoti) ir taupyti vienu metu.
Kartoju rekomendacijas, plačiau aprašytas ankstesniuose mano straipsniuose:
1. Pasinaudoti ES pinigais ir juos nukreipti bendro naudojimo statinių (infrastruktūros) tvarkymui ir taip skatinti ekonomiką,
2. Kitose srityse kiek įmanoma taupyti.
Be to, jei per artimiausius keletą metų mes nepertvarkysime praktiškai viso savo viešojo sektoriaus ir nepadidinsime jo efektyvumo, nesumažinsime jo išlaikymo kaštų, valstybė gali paprasčiausiai bankrutuoti.
Pasiskolinti nebebus iš ko, nes tik didindami valstybės skolą ir pravalgydami po 10 milijardų (kaip praėjusiais metais) per artimiausius du tris metus iššvaistysime pasitikėjimo kreditus. Surinkti tiek pajamų , kad išlaikytumėme šiuos sektorius tokius kokie yra dabar, tikrai sudėtinga
Tikėtis, kad problemas išspręs tik ūkio plėtra – nerealu. Didinant mokesčius daug nelaimėsime. Todėl pagrindinė veiklos kryptis turėtų būti sanaudų mažinimas, efektyvumo didinimas. Išsipūtusias, gremėzdiškai tvarkomas, todėl išteklius išskaidytai naudojančias sritis būtina reformuoti. Ir daryti tai greitai.
Iššūkis valstybei yra didelis, ko gero, ne mažesnis kaip devintojo dešimtmečio privatizacija ir ūkinės sistemos keitimas.
Reikia pertvarkyti sveikatos apsaugą, švietimą, mokslo finansavimą, socialinį draudimą ir socialinę paramą, sugriežtinti ir, matyt, centralizuotai kontroliuoti visų valstybinių įstaigų darbo apmokėjimo tvarką ir etatus, griežčiau prižiūrėti, kad lėšos investicijoms būtų naudojamos racionaliai ir tikslingai ir t.t.
Darbų tikrai daug. Jiems reikia ir politinės valios, ir atsakomybės jausmo, ir išmanymo.
Šiuo metu būtų žymiai lengviau, jei ankstesniais laikais būtume turėję nuoseklią, ilgalaikę ekonominę politiką, kurią kai kas dar vadina ūkio plėtros strategija.
Kalbėdamas apie ūkio plėtros strategiją omenyje turiu platesnę ūkio sąvoką – ne tik Ūkio ministerijos reguliuojamas sritis, bet visą valstybės ūkį įskaitant ir viešajį sektorių, socialinę apsaugą bei mokesčių sistemą. Be to, ekonominė politika yra ne tik išteklių skirstymas ar prioritetų nustatymas, bet ir žmonių vertybinių orientacijų skatinimas.
Ekonominė pažanga yra spartesnė tose bendruomenėse, kuriose daugiau narių yra ekonomiškai veiklūs ir intensyviai dirba kurdami savo, o kartu ir bendruomenės gerovę.
Švediškos tvarkos mėgėjams tenka paaiškinti, kad Švedija savo kelią iš neturtingos valstietiškos visuomenės pradėjo apie 1870 metus. Tuo keliu, kurį vieni vadina „modernizacija“, kiti „pramonine revoliucija“ dar kiti tiesiog vijimusi (angliškai „catching up“) švedai ėjo apie 60 metų. Jiems tai buvo sudėtingas periodas, nes daugiau kaip milijonui švedų teko emigruoti. Švedų emigrantai Amerikoje išarė didesnius žemės plotus, negu buvo žemės ūkio naudmenų pačioje Švedijoje.
Jų socialiniai įstatymai ir kitos gėrybės buvo pradėtos diegti tik XX a. pradžioje ir galutinai įdiegtos tik po II pasaulinio karo – tai yra tada, kai jie jau buvo pakankamai turtingi.
Praktiškai visos socialinės gerovės valstybės, socialinę gerovę pradėjo kurti jau būdamos turtingos, jau turėdamos ką perskirstyti. Europoje tas procesas išplėtotas po antrojo pasaulinio karo. Beje, praėjusio amžiaus pabaigoje atsirado priešingos tendencijos. Pastebėta, kad per didelis paramos kiekis stabdo ūkio pažangą. Atsiranda rentininkų sluoksniai, plinta išlaikytinių nuotaikos.
Nuostata, kad valstybė turi duoti, rūpintis, spręsti ir pas mus dar labai stipri.
Tai nulėmė ne tik tarybinė praeitis, bet ir dabartinė pernelyg centralizuota valstybės administracija bei savivaldos stoka. Apie tai, kad nedidelės teritorinės bendruomenės, turinčios keletą šimtų ar kelis tūkstančių narių, galėtų rinkti savo pareigūnus, rūpintis savo reikalais ir t.t mes net nediskutuojam. O, tai yra vienas iš kertinių vakarietiškos demokratijos elementų, kurio pagalba derinami savanaudiški individo ir kolektyviniai bendruomenės interesai, skatinama iniciatyva patiems tvarkyti problemas. Apie mūsų savivaldybes, kurios iš esmės dar yra daugiau ne savivaldos, bet valstybinio administracinio aparato dalis, rašyta anksčiau. Dar XIX amžiuje buvo pastebėta, kad demokratinės valstybės su centralizuota administracija turi daugiau blogybių, negu panašiomis sąlygomis veikiančios despotijos.
Pažiūrėkime, ką bandė tvarkyti mūsų politikai per kelerius prieškrizinius metus.
Viena politinė srovė susirūpino gimstamumu. Jų pastangomis apmokamos motinystės bei tėvystės atostogos Lietuvoje tapo ilgiausiomis Europoje. Gražu. Rūpinamės savo ateitimi.
Maža smulkmena. Išmokos šioms atostogoms padidėjo bent dvigubai, o gal ir daugiau. Praėjusiais metais jos viršijo milijardą litų.
Beveik tuo pačiu metu kiti politikai pasirūpino bedarbiais. Nusižiūrėję iš turtingiausių ES valstybių padidino bedarbystės išmokas – priklausomai nuo uždirbamų pajamų.
Irgi labai gražu. Tik kai tų bedarbių padaugėjo, paaiškėjo, kad tokių pašalpų mokėti nėra iš ko. Ir teko jas ženkliai sumažinti.
Kai kurios savivaldybės, turėdamos sveiko protu jau suprato, kad bedarbiai gali ir padirbėti už pašalpas. Negi neaišku mūsų įstatymų kūrėjams, kad neturtingai valstybei lygintis su turtinga yra mažų mažiausiai plikbajoriška. Viešieji darbai ir nedidelės išmokos yra įprasta besivystančių valstybių praktika.
Tuo pat metu keletą kartų didintos pensijos.Tikrai pritariu tokiam dalykui, nes ir man senatvė ne už kalnų.
Dar anksčiau buvo sustabdytas jau vykęs laipsniškas pensijinio amžiaus ilginimas iki 65 metų.
Atskirai paėmus kiekvienas toks žingsnis atrodo rūpinimasis žmonėmis.
Deja, dėl tokio begalinio, tačiau neapskaičiuoto ir be prioritetų rūpestingumo „Sodros“ išmokos per tuos metus padidėjo kartais.
Socialinio draudimo įmokų tarifai (39 proc.) pas mus ženkliai didesni už švediškus, tačiau be skubios pertvarkos „Sodra“ nugarmės į dugną.
Dabar jau paskubomis bandoma ilginti pensijinį amžių iki 65 metų, daryti kitus skausmingus sprendimus. Duoti visada lengva. Atimti sunkiau.
Kitas pavyzdys. Maždaug nuo 2005 metų buvo žymiai padidinti atlyginimai kai kurių kategorijų gydytojams. Tuo pat metu mesti dideli pinigai medicininei įrangai įsigyti. Tikrai sveikintina. Tik vėlgi- ligoninių lovų 1000 gyventojų ( 8 vnt. )turime daugiausiai ES. Yra daug nedidelių ligoninių, kurias tikrai teks uždaryti.
Prieš investuojant reikėtų susitvarkyti organizacinę struktūrą. Nustatyti kurias ligonines stiprinti, kurias uždaryti arba perduoti į privačias rankas.
Estai tą pasidarė jau seniau. Beje, būtent racionalesne viešojo sektoriaus organizacija Estija daugiausia ir skiriasi nuo mūsų. Visa kita panašu.
Nustatėme tokią vaistų kompensavimo tvarką, kad dabar jų pardavimai nuošimčiais palyginti su BVP yra didžiausi ES. Vaistų pardavėjams gerai. Valstybei ir paprastiems piliečiams nelabai.
Kaip apibūdinti tokį mūsų politikų elgesį? Ar tai rūpestis žmonėmis? Ar noras „papirkti“ rinkėjus? Ar valstybės ilgalaikių galimybių nežinojimas- tai yra savo darbo neišmanymas?
Palieku spręsti jums.
