Kalbėdamas apie tai, kas labiausiai kenkia inkstams ir dėl ko išsivysto jų nepakankamumas, VUL Santaros klinikų Nefrologijos centro gydytojas nefrologas dr. Laurynas Rimševičius išskyrė kelias esmines priežastis.
„Visų pirma inkstams blogą įtaką daro ligos, kuriomis žmonės serga. Kelios ligos labai tiesiogiai susijusios su inkstų sveikata – tai yra arterinė hipertenzija ir cukrinis diabetas.
Dar yra daugybė situacijų, kai žmonės serga sisteminėmis ligomis, jiems kažką skauda ir jie vartoja daug vaistų. Taip pat yra paveldimos inkstų ligos, kurios taip pat sukelia inkstų veiklos blogėjimą. Kita vertus, inkstams patinka geras gyvenimo būdas – daug skysčių, fizinis aktyvumas ir sveika mityba. Kai šie dalykai pažeidžiami, inkstai irgi nukenčia“, – nuotolinės klinikų konferencijos metu pasakojo jis.
Inkstai kenčia, bet žmogus ilgai nieko nejaučia
Deja, pradinėse inkstų patologijos stadijose žmogus paprastai nieko nejaučia.
„Paradoksas, kad ryškesni simptomai atsiranda, kai žmogui jau reikia pakaitinės inkstų terapijos – atsiranda dusulys, kaupiasi skysčiai, jis nevalgo, vemia, kaupiasi toksinai. Kai būna aukšta kalio koncentracija, gali atsirasti tirpimai, sustoti širdis.
Kai kurie ligoniai dar šiais laikais ūmiai pakliūna pas mus, kai apie būklę sužino netikėtai, reikia staiga pradėti terapiją ir kyla daug pavojų“, – vardijo L. Rimševičius.
Pasak jo, paprastesnis kelias yra tada, kai žmonės išsitiria inkstų sveikatą iš anksto ir žino, kokia yra situacija. „Kai kuriose šalyse net yra ir prevencijos programos kaip kad Lietuvoje jas turime dėl kraujotakos ligų ar vėžio – tada yra atliekami keli paprasti tyrimai, kuriuos padarius startas būna aiškus.
Vienas tyrimas yra kreatininas kraujyje, iš jo paskaičiuojama, kokiu greičiu inkstų kūneliai filtruoja kraują. Kitas tyrimas yra šlapimo, iš kurio labiausiai vertinamas baltymo kiekis – jei jo neaptinkama, vadinasi, inkstai baltymus filtruoja gerai. Jei aptinkama, yra mažesnės ar didesnis pakenkimas ir vėliau jau atsiranda komplikacijos, kai reikia skirti gydymą.
Agresyvūs simptomai gi atsiranda pačioje pabaigoje, kai jau reikia taikyti dializę. Tai jau yra paskutinė instancija, iki to žmogus nueina labai ilgą kelią sirgdamas savo liga, kurį laiką bandydamas pataisyti inkstų sveikatą, kol vieną dieną jie nukenčia ir pacientas kreipiasi į mus“, – kalbėjo gydytojas.
Jis pabrėžė, kad jau sergantieji cukriniu diabetu, turintys aukštą kraujospūdį ar sergantys paveldimomis inkstų ligomis profilaktinius tyrimus būtinai turėtų atlikti periodiškai.
Iš anksto žinojo, kad laukia dializė
Savo patirtimi pokalbio metu pasidalinusi gydytojo pacientė Renata pasakojo, kad gimusi su įgimta stuburo trauma dar vaikystėje susidūrė su tuo, jog prireikė dializės.
„Buvau operuota, pažeisti stuburo nervai, to pasekmė – šlapimo nelaikymas, jį reikėjo iš šlapimo pūslės išleisti su kateteriu, nuolat vargino infekcijos, uždegimai. Netrukus sutriko ir inkstų veikla, tad teko daryti dializes“, – dalinosi moteris.
Kita pacientė Elona irgi teigė buvusi jau nusiteikusi, kad reikės dializių, mat pagal moterišką liniją šeimoje buvo sergančiųjų paveldima inkstų liga – inkstų policistoze: „Ji su laiku naikino inkstus, buvau visą laiką sekama, 15 metų buvau įskaitoje, nuolatos tikrindavausi, o 45 metų inkstų veikla sustojo ir prasidėjo dializės.“
Moteris dializavosi 3,5 metų, kol sulaukė jai tinkančio inkstų donoro. „Čia buvo kažkoks stebuklas, jau buvau 50-ies metų ir tikrai negalvojau, kad man gali kliūti tas inkstukas, jo taip labai ir nelaukiau, prisitaikiau prie dializių. O kai sulaukiau pranešimo, atėjo 6 žmonės. Kai pasakė, kad man atitenka, ten sėdėjo ir jauni žmonės, laukė, kai kurie net apsivertė, tai pasakiau gydytojai, kad gal tam jaunam vaikinui geriau duokit, bet atsakė, kad man geriausiai tinka“, – prisiminė moteris.
Renatai dializuotis teko kiek ilgiau – 4 metus: „Mano atveju transplantacija irgi buvo stebuklas, nes situacija komplikavosi, su šlapimo pūsle yra problemos, pati nesišlapinu, tik per kateterį, dėl to nesitikėjau, kad mane galės transplantuoti.“
Nelaukti, kol inkstai „nuspaus stabdį“
Pasak gydytojo, savo inkstų būklę žinoti labai svarbu, mat tai leidžia pradėti planuoti pagalbą ne tada, kai inkstai galutinai „nuspaudžia stabdį“, bet dar tik pradeda spausti.
„Žmonės turi iš anksto žinoti, kad gresia dializė, kaip buvo šių pacienčių atvejais. Bet dalis žmonių apie tai nežino. Taigi juos reikia pamokyti, kas jų laukia.
Kai mažėja inkstų veikla, filtracijos greitis, tie žmonės ateina į specialius kabinetus, dažniausiai pas slaugytoją, nefrologą, pamato, kaip atrodo viena ir kita dializė (hemodializė ir peritoninė dializė) ir turi iš anksto pasirinkti, nes tai lemia jų gyvenimą su dialize ar transplantacija.
Nes vis tik pats pirmas pasirinkimas yra ne dializė, o inksto persodinimas. Inkstą transplantuoti galima dar iki dializių pradžios ir, jei pacientai žinomi iš anksto, pasiekus tam tikrą stadiją transplantaciją galima atlikti dializių ir nepradedant“, – aiškino L. Rimševičius.
Transplantacija – pirmas pasirinkimas
Jis atkreipė dėmesį, kad dabar visas pasaulis eina to link, kad dializių naštos žmonės turėtų išvengti: „Jei jie neturi indikacijų – infekcijų, onkologinės ligos, juolab yra gyvas donoras, kuris paaukoja inkstą, viską galima suplanuoti taip, kad dializės ir nereiktų.
Žmogų taip pat galima įtrauktų į inksto laukiančiųjų sąrašus ir galbūt jau bus pradėtos dializės, bet laukimas bus trumpesnis. Tad dializė yra tas gydymo būdas, kai negalima transplantacija. Aišku, yra daug tokių žmonių, kuriems ir negali transplantuoti.“
Tiesa, dializės gali prireikti ir po transplantacijos – iškart po jos, kol inkstai dar nėra pilnai atsistatę, ar po kažkiek laiko, kai kas nors įvyksta – progresuoja ta pati liga, atsiranda kokia nauja arba įvyksta inkstų atmetimas.
„Labai dažnai žmonės, kuriems inkstai „nuspaudė stabdį“ iki galo, būna dializuojami, transplantuoti, vėl dializuojami vienokia ar kitokia dialize, tada vėl transplantuoti. Lietuvoje yra žmogus, kuris turėjo jau 5 transplantaciją. Taigi jie taip ir sukasi, tampa kaip šeimos nariai, vieni kitus puikiai pažįstame, kartu ir džiaugiamės, ir baramės“, – pasakojo nefrologas.
Jis pridūrė, kad Lietuvoje yra apie 1400 pacientų, transplantuotų – apie tūkstantį: „Per metus transplantuojame 100–150, dar panašiai tiek įtraukiame į laukiančiųjų sąrašus.“
Abi gydytojo pacientės džiaugėsi, kad jų atveju inkstai užsivedė iškart po operacijos. „Jis užsivedė vos ne ant operacinio stalo. Dabar po transplantacijos galiu dirbti, keliauju, ko anksčiau tikrai negalėjau dėl sveikatos, jaučiuosi visaverčiu visuomenės nariu“, – džiaugėsi Renata. Elona taip pat teigė su donoriniu inkstu sėkmingai gyvenanti jau 14 metų.
Kaip atrodo gyvenimas su dializėmis?
Gydytojas priminė, kad yra du lygiaverčiai dializės būdai, kurie padeda išsaugoti paciento gyvybę iki transplantacijos arba gyvenimo pabaigos. Vienas jų – hemodializė.
„Tai labai įprastas, standartinis būdas, didžioji dalis pacientų Lietuvoje jį gauna, atvyksta į hemodializės centrą, kur per specialią jungtį rankoje paimamas kraujas, išvalomas ir grįžta į organizmą. Standartiškai tai būna 3 kartus per savaitę po 4 valandas.
Kitas būdas yra peritoninė dializė, šių pacientų Lietuvoje yra mažiau – tada žmonės dializę atlieka patys namuose – į pilvo ertmę supila tokį dializatą, kuris išvalo organizmą ir išpila. Ją tada žmonės darosi kasdien, bet namie, taigi tas yra patogu – tą paprasta išmokti ir galima daryti naktį, kai miegama“, – kalbėjo L. Rimševičius.
Jis pabrėžė, kad dializė nėra gyvenimo nuosprendis, pasiruošimo jai laikotarpiu aptariami visi pacientams aktualūs klausimai.
„Jie klausia ir apie sportą, darbą, seksą, keliones. Taikant tiek vieną, tiek kitą dializę galima keliauti, tik hemodializės atveju reikia sutarti su kažkokiu centru toje vietoje, kur atostogauji ar išvažiuoji darbuotis, kad priimtų tokiu pačiu periodiškumu ir režimu kaip namuose. Tik reikia vykstant į kitą šalį reikia būti tikram, kad tavo draudimas tai padengs, nes kitaip tai gali kainuoti.
Jei taikoma peritoninė dializė, iš anksto užsakius priemones – dėžes su tirpalais – kompanija atveža iš anksto ar į viešbutį, ar kitą vietą, kur žmogus apsistojęs ir žmogus gali dializuotis. Peritoninę dializė žmonės dažnai darosi aparatu, kuris nelabai didelis ir gali būti skraidinamas kaip medicininis prietaisas“, – dėstė nefrologas.
Sunkiai galėjo dirbti
Elona pasakojo išbandžiusi tik hemodializę, o Renatai buvo sunkiau – dializės būdus keitė.
„Nors iš anksto žinojau, kad to reikės, sunku, prie to negali priprasti, išbandžiau ir hemodializę, ir peritoninę dializę. Pirma išbandžiau hemodializę, bet buvo problemų su kraujagyslėmis, tai perėjau prie peritoninės. Bet ir ten buvo problemų su infekcijomis, taigi vėl teko grįžti prie hemodializės“, – savo patirtimi dalinosi ji.
Moteris neslėpė, kad šis laikas buvo išties labai sunkus: „Skaudėdavo galvą, šokinėdavo spaudimas, būdavo didelis silpnumas, grįžus po dializės faktiškai visą dieną gulėdavau.
Kitą dieną lyg kiek geriau būdavo, bet tuo metu nedirbau, aišku, socialinį gyvenimą turėjau – su draugais susitikdavau, su šeimyna kažkur trumpam nueidavau, išvažiuodavau, bet liga duodavo savo ribojimus.“
Elona gi pasakojo, kad visą laiką, kol dializavosi, dirbo, tad pavyko gyventi visai normalų gyvenimą. „Dializuodavausi vakarais ir kai jau grįždavau namo, sunkoka būdavo, spaudimas pakildavo, nukrisdavo, tai daugiau patinginiaudavau prie televizoriaus, bet kitą dieną jausdavausi visiškai sveika“, – pastebėjo ji.
Apribota mityba ir draudimas vartoti skysčius
Abi pacientės prisiminė, kad ypač daug sunkumų kėlė tai, kad reikėjo riboti maistą, nepadauginti kalio, fosforo, beveik nebuvo galima vartoti skysčių. Kaip pasakojo, esant dideliam troškuliui jį padėdavo numalšinti čiulpiami šaldyti ledukai ar mėtinė kramtomoji guma.
„Žmonės dažnai nežino, kad kol inkstai yra sveiki, reikia gerti pakankamai skysčių, ypač jei jų netenka išprakaitavę po pirties ar sportuodami. O kai žmogus yra dializuojamas, pamažu dingsta šlapimas, po 2–3 metų tie žmonės šlapimo neturi ir visas suvartojamas vanduo tampa pavojingas, tad turi jį labai mažinti.
Tada kyla pavojus dėl dusulio. Kitas pavojus yra kalis. Vienai pacientai draugas atvežė egzotinių vaisių iš kelionės, suvalgė, o jie turi labai daug kalio, tai vos spėjo atvažiuoti, nes ima tirpti kūnas.
Čia pozityvą turi peritoninė dializė, kur nėra perpilamas kraujas, nereikia tokio atsistatymo kaip po hemodializės, kai kasdien vyksta išvalymas, bet tada pats žmogus turi prisiimti atsakomybę, kad kasdien darysis dializę, netingės“, – pastebėjo gydytojas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
