Vienas ūkininkas, o gal ūkininkė, turėjo juodą ožį. Ūkininkė norėjo jį atplauti. Šiūravo ražu ir kempine, muilu ir šarmu, bet ožys tik dar juodesnis, dar labiau anglimi blizga. Tada jai kas patarė, bene kaimynas Ramelis už tvorelės atramėlės, ir ji nusivedė ožį pas teisėją. O teisėjo pavardė buvo Ziubelis.
- Pone teisėjau, - kreipėsi ūkininkė. – Norėčiau, kad šis ožys būtų baltas kaip avinėlis.
Teisėjas Ziubelis tuščiai negaišo. Pasakė, kad tai nesudėtinga, tačiau kainuos. Sulygo greit, ir įvyko teismas. Slaptuoju sprendimu buvo paskelbta tik pati išvada: juodasis ožys nuo šiol bus baltas avinėlis. Niekas neginčijo, nes nebuvo ginčo pusės. Savitas teismas. Kad ožys anksčiau vis pasakodavęs, kaip tapo ožiu, irgi nebeturėjo reikšmės. Argi negalima pajuokauti?
Liko visi patenkinti: ir ūkininkė, ir visuomenė, ir ožys. Visuomenė jį dar užjautė, - matai, vargšas, buvo laikomas juodu ožiu, o dabar visos respublikos vardu nustatyta, kad baltas avinėlis.
Ziubelį netrukus pagavo kitur meluojant ir išmetė iš teisėjų, bet ožio bylą peržiūrėti jis jau buvo uždraudęs. Liko viena smulkmena, tai raiškus ožio balsas, visai ne avinėlio, ir kad naktį jo niekas negalėjo įžiūrėti – net ragų. Tačiau visuomenė į tokias naujas aplinkybes nekreipė dėmesio.
Iš Jono Kristijono Anderseno istorijų perpasakojo
