Imperijos nebeatkursi
Jungtinės Karalystės svarba jau seniai nė iš tolo neprimena 1850-ųjų karalienės Viktorijos epochos, kai šalies įtaka buvo apraizgiusi visą pasaulį nuo Kanados ledynų ir Indijos džiunglių iki Afrikos dykumų ir Australijos smėlynų. Manoma, kad nuo 1820 iki 1930 m. Jungtinė Karalystė buvo svarbiausia ir galingiausia šalis, lemianti viso pasaulio tvarką. Vėliau iškilo Jungtinės Amerikos Valstijos, o Britanijos kolonijos viena po kitos paskelbė nepriklausomybę, todėl Londono įtaka vis mažėjo.
Nors 2015 m. Jungtinė Karalystė ir buvo laikoma penkta didžiausia pasaulio ekonomika, tačiau augant ir stiprėjant kitiems regionams jos ekonomika tesudarė 3,9 proc. visos planetos ūkio. Prognozuojama, kad jau 2019 m. šalis turėtų smuktelti į šeštą vietą pagal BVP dydį, praleisdama į priekį buvusią svarbiausią savo koloniją Indiją, kuri vis dėlto turi daug kartų daugiau gyventojų. Už nugaros alsuoja ir šiek tiek pastaruoju metu ekonomiškai sulėtėjusi Brazilija.
Nepaisydami akivaizdžių faktų, rodančių, kad Jungtinė Karalystė praranda galią, jos politikai, apžvalgininkai ir laikraščiai vis randa pretekstų pakalbėti apie vis dar didelę ir neblėstančią šalies svarbą. Ši tema buvo viena iš pagrindinių debatuose dėl „Brexit“.
Didelė Europoje, maža pasaulyje
Kadangi puikuotis pasaulio mastu išdidiesiems britams jau nelabai išeina, žiniasklaida pratrūko apie nekonkurencingą, surambėjusią ir per daug reguliuojamą Europą. Daugelis „Brexit“ šalininkų kaltino Europos Sąjungą, kad jos lėtas ir neracionalus sprendimų priėmimas yra kaip inkaras Britanijai, kuri be Europos galėtų vėl tapti galinga. Buvęs Londono meras Borisas Johnsonas, agituodamas už išstojimą iš Europos Sąjungos, sakė, kad Britanija pirmauja daugybėje sektorių ir atėjo metas savo sėkmę įrodyti ne tik Europai, bet ir visam pasauliui.
„Brexit“ šalininkai kalbėjo, kad Londonas vis dar turi didelę įtaką Tautų Sandraugai, kuri vienija 53 šalis su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp jų Indiją, Kanadą ir Australiją, o 60 proc. šalies prekybos vyksta ne su euro zonos šalimis. Be to, Londonas yra vienas stambiausių pasaulio finansinių centrų, o jo vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją didžiausia Europoje.
Tokiuose ir panašiuose argumentuose yra tiesos. Jungtinė Karalystė visada skyrėsi nuo kontinentinės Europos ir dažnai ją lenkdavo lankstumu, inovacijomis ir pažanga. Per paskutinius du dešimtmečius Britanijai pavyko išnaudoti tarptautinę anglų kalbą, gerai išvystytą švietimo sistemą ir prisikviesti daug talentų, ypač iš buvusių kolonijų bei Rytų Europos. Tai leido Karalystės ūkiui augti greičiau nei likusiai Europai, be to, susidarė akivaizdžių skirtumų tarp sparčiai didėjančios salų gyventojų populiacijos ir senstančios Europos. Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje Britanija taps didžiausia ir stipriausia Europos ekonomika, pralenkdama Vokietiją, o Italijai ir Prancūzijai apskritai piešiamas vis blogėjantis scenarijus. Nors ir didžiausia Europoje, vis dėlto ji nedidelė pasaulyje, nes Europos vaidmuo apskritai menksta. Ir Indijoje, ir Kinijoje jau gyvena po 2,5 karto daugiau žmonių nei visoje Europos Sąjungoje.
Britanijos galia – Londonas
Nors Jungtinė Karalystė yra viena turtingiausių šalių pasaulyje, jos ekonomika nėra išsidėsčiusi tolygiai. Išsiskiria sostinė Londonas. Pagal ES regionų klasifikaciją Vidinio Londono (angl. Inner London) regionas yra pats turtingiausias visoje Sąjungoje. Jo BVP vienam gyventojui net 11 kartų didesnis nei skurdžių Bulgarijos regionų ir penkis kartus didesnis nei atsiliekančių kitų pačios Jungtinės Karalystės administracinių vienetų.
Prie tokios nelygybės prisideda specifinė Britanijos valdymo sistema, kurioje neveikia Konstitucija, daug laisvių, išimčių ir smarkiai apribota centrinė valdžia. Tai leidžia vienoje valstybėje veikti kelioms paralelinėms valdžioms, mokesčių ir reglamentavimo sistemoms ir labai skiriasi nuo Briuselio noro viską suvienodinti. Būdama tokia lanksti, Britanija visada išlošdavo.
Neseniai visą pasaulį sudrebinęs Panamos skandalas atskleidė klestinčius mokesčių rojus, o kaip tik dauguma tokių rojų veikia Mergelių, Kaimanų salose ar kitose Jungtinės Karalystės jurisdikcijai priskiriamose teritorijose. Ką jau kalbėti apie Sitį, pagrindinę Londono savivaldybę, kuris valdomas viduramžiškais metodais, yra atleistas nuo mokesčių, nuo administracinių pareigų ir yra vienas didžiausių mokesčių rojų pasaulyje.
Britanija drąsinasi
Svarstant argumentus apie „Brexit“ girdėjosi šūkių, kad metas susigrąžinti šalį. Tam aktyviai pritarė ir žiniasklaida bei pasitelkiami įvairiausi analitikai. Buvo daug kalbama, kad Karalystės ekonomika veikia puikiai, 2009 m. ekonominė krizė įveikta lengvai, o kasdien sukuriama 1000 naujų darbo vietų. Ir visa tai pateikiama kaip priešingybė Europos Sąjungai, iš kurios buvo sureikšminamos blogos žinios. Žiniasklaidoje daug dėmesio buvo skiriama eurui ir jau daug kartų buvo prognozuojamas bendrosios valiutos žlugimas.
Dabar euroskeptikų balsai pritilę. Tikrovė vis dėlto yra tokia, kad Britanijos sėkmė labai priklauso nuo Europos sėkmės. Visi procesai, kurie vyksta Europoje, atsiliepia ir Jungtinei Karalystei, net nesvarbu, kad britai tiesiogiai juose nedalyvauja: imigrantų iš Artimųjų Rytų krizė, Graikijos problemos, karas Ukrainoje ir t. t.
Britanijos žmonės niekaip nesugeba suprasti, kad pasaulis pasikeitęs. Kad ir kaip stengtųsi jų šalis, kad ir kaip sparčiai augtų ekonomika, Karalystė niekada nebebus tokia didelė ir galinga kaip karalienės Viktorijos laikais. 4 proc. planetos ekonomikos ir 0,009 proc. Žemės gyventojų nebegali daryti įspūdžio globaliame pasaulyje. „Brexit“ kampanijoje, kaip sakė buvęs premjeras Johnas Majoras, emocijos užgožė realybę, todėl Britanija ne susigrąžins savo didybę, bet toliau praradinės galią, prestižą, saugumą ir ekonominę gerovę.
