Galima sakyti, kad 2013 ir 2014 metai buvo Kauno nusikalstamo pasaulio atstovų masinių areštų metai. Pastaraisiais metais sparčiai retėjo ir Jungtinėje Karalystėje išblaškytų Kauno Vilijampolės kiemuose kadaise susibūrusios Daktarų gaujos narių gretos. 2013-ųjų vasarą, paskelbus nuosprendį paskutinėje Daktarų byloje, pranešta, kad į Lietuvą pargabentas daugiau kaip prieš metus Jungtinės Karalystės sostinėje areštuotas vienas iš kelių besislapsčiusių šios gaujos veteranų – Gintautas Liutavaras Kazlauskas, anuomet žinomas Vantinio pravarde.
„Mes pažadėjome, kad išgaudysime Daktarus po vieną. Dabar tuo ir užsiimame“, – taip tada kalbėjo svariai prie legendinės kauniečių gaujos sutriuškinimo prisidėjęs šaltinis iš Policijos departamento.
Į Lietuvą iš Anglijos parvežtas G. L. Kazlauskas-Vantinis buvo įkalintas Kauno tardymo izoliatoriuje. Jo atžvilgiu pradėtas senas tyrimas buvo išskirtas, byla perduota teismui. Pagal pirmosios instancijos teisme išnagrinėtą Daktarų bylos medžiagą, G. L. Kazlauskas buvo vienas iš tų septynių vyrų, kurie prisidėjo prie 1997-ųjų sausį žiauriai nužudyto gaujoje Karabaso pravardę turėjusio R. Borcherto egzekucijoje.
Sulaukė senaties
2015-ųjų sausio 3 dieną nusikaltėlių pasaulyje Vantiniu pramintas vyras išklausyti nuosprendžio į Kauno apygardos teismą atėjo puikiai nusiteikęs. Jis garsiai svarstė apie išteisinimą. Ir neklydo. Kauno teisėjų kolegija, vadovaujama Olego Šibkovo, nutarė, kad nuteisti G. L. Kazlauską už žmogžudystę nepakanka įrodymų. Teismas įžvelgė sunkaus kūno sužalojimo požymius – H. Daktaro giminaitis prisidėjo prie Karabaso egzekucijos, bet jo nenužudė.
Teisti Vantinio dėl sužalojimo negalima, nes jau suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Baudžiamoji byla tą dieną buvo nutraukta. Išleistas į laisvę Vantinis susirinkusiems žurnalistams girdint negailėjo gerų žodžių teisėjams, kurie esą jo atžvilgiu buvo objektyvūs.
2011-ųjų vasarą Londone policijos pareigūnams įkliuvo ir trejus metus ieškotas Šampaniniu pravardžiuojamas K. Martuzevičius. Jam pateikti įtarimai dėl jau minėto Karabaso ir A. Mučinsko-Mačialkos nužudymo. Šampaninis tebelaikomas Anglijos areštinėje. Kada jis bus parvežtas į Lietuvą, vis dar nėra aišku.
Masinių areštų metai
2013-ųjų vasarą britų žiniasklaidoje nuskambėjo dar vieno Daktarų veterano vardas. Šį kartą – ne nuo teisėsaugos besislapstančio, o nuteisto už itin gryno kokaino prekybą Gražuolio pravarde kadaise garsėjusio Sauliaus Pilipavičiaus. Kaip skelbta, britų teisėsaugininkai lietuvį stebėjo keletą mėnesių, nes buvo gavę žinių, kad jis priklauso tarptautinei narkotikų prekeivių gaujai.
S. Pilipavičius buvo sulaikytas 2013 m. balandžio 26-ąją. Tuomet vienoje Londono gatvių sankryžoje, nešinas rožinės spalvos krepšiu, jis susitiko su dviem kvaišalų pirkėjais. Visi trys vyrai buvo sulaikyti, bet pirkėjai po dienos buvo paleisti, o S. Pilipavičius teismo laukė suimtas. Buvusio kauniečio rožinės spalvos krepšyje buvo rasta 986 gramai kokaino. Toks kiekis kvaišalų gatvėje vertas maždaug 200 000 svarų. Britų pareigūnai stebėjosi kokaino grynumu – net 84 procentai. Paprastai, kol kokainas pasiekia vartotojus, jis būna skiedžiamas net kelis kartus, tad jo grynumas sumažėja iki 50, o kartais net iki 20 procentų.
S. Pilipavičius teisme prisipažino pardavęs narkotikus ir už tai gavo 6 metus nelaisvės. XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje jis garsėjo kaip profesionalus mašinvagis ir kartu su V. Trinskiu-Trintuku buvo savotiški Daktarų vietininkai Kauno senamiestyje.
Vėliau pasklido duomenys, kad S. Pilipavičius Anglijoje įkliuvo su Kauno Agurkiniams skirtu kvaišalų kroviniu. Patys Agurkinių gaujos lyderiai, eiliniai nariai 2013-ųjų sausio pabaigoje pateko už grotų ir šiuo metu yra teisiami tame pačiame Klaipėdos apygardos teisme, kur nuosprendis buvo paskelbtas Daktarų gaujos veteranams. Kaip aiškėja, šios nusikalstamos organizacijos viduje taip pat būta nesutarimų, nes keletas gaujos narių sutiko bendradarbiauti, apie senus nusikaltimus pasakoti ilgus metus gaują bandžiusiems pričiupti kriminalistams.
2014-ųjų lapkričio pabaigoje Vokietijos sostinėje Berlyne į teisėsaugininkų rankas pateko ir Kamuoliniais, arba Aguoniniais, laikomos gaujos šulai G. Janonis-Kamuolys bei Andrius Juodis-Gruzinas. Kalbėta, kad vyrai bandė organizuoti prabangių parduotuvių vagystes. Bet tai – atskiros Daktarų įpėdiniams skirtos knygos tema.
Daktaro jaunesniojo akibrokštas
Galutinai Daktarų kriminalinės „šeimos“ legenda ir didybė sužlugo 2014-ųjų lapkričio 16-osios naktį, kai paaiškėjo, kad nežinomi vyrai iš Kauno naktinių klubų alėja vadinamos V. Putvinskio gatvės, kurioje įsikūrę keletas garsiausių miesto naktinių užeigų, prabangaus „Mercedes“ bagažinėje išsivežė H. Daktaro sūnų Enriką.
Netrukus paaiškėjo, kad su Daktarų „šeima“ santykius nutraukęs E. Daktaras įsivėlė į konfliktą su kitu kriminaline praeitimi pagarsėjusiu veikėju – tauragiškiu Šviniumi. Tai sėkmingiausiai iš visų XX a. paskutinio dešimtmečio gangsterių į legalų verslą persikvalifikavęs tauragiškis Arūnas Pukelis. Pastaraisiais metais jis sėkmingai įsitvirtino Baltarusijos versle, žiniasklaidoje net šmėkštelėjo pranešimų, kad jis palaikė draugiškus ryšius su Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos sūnumi Dzmitrijumi Lukašenka.
Atrodė, paprastas konfliktas tarp šių spalvingos reputacijos asmenų įsiplieskė po to, kai lapkričio 15-osios vakarą Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusiame Džordanos Butkutės koncerte svaigalų padauginęs E. Daktaras prikibo prie A. Pukelio vaikų motinos. Daktaras jaunesnysis Šviniaus moterį iš pradžių apliejo gėrimu, po to išvadino žiurke. Verta prisiminti, kad beveik prieš du dešimtmečius su koncerto žvaigžde Dž. Butkute kone pačioje Daktarų irštvoje „Vilijos“ restorane plačiai nuskambėjusį konfliktą turėjo ir H. Daktaras.
Po netikėto incidento su Daktaru jaunesniuoju susinervinusi A. Pukelio gyvenimo moteris iškart paskambino tą patį vakarą Kaune buvusiam vyrui. Šis su keliais rusiškai šnekančiais vyriškiais tą dieną buvo pastebėtas keliose Kauno vietose prabangiame automobilyje „Mercedes-Benz S“, kurį puošė baltarusiški registracijos numeriai su trimis nuliais. Manoma, kad kartu su A. Pukeliu buvo jo bičiuliai iš Baltarusijos.
Apie incidentą telefonu išgirdęs Švinius smarkiai įpyko ir skubiai ėmėsi ieškoti jaunojo Daktaro. Po kelias valandas užtrukusių aktyvių E. Daktaro paieškų įtūžęs A. Pukelis su kompanija buvusio Kauno Daktarų lyderio sūnų ir jo bičiulius atsitiktinai pastebėjo Kauno centre esančioje V. Putvinskio gatvėje.
Čia sustoję keturi vyrai akimirksniu iššoko iš automobilio ir E. Daktarui pasiūlė pasivažinėti po Kauną. Netrukus jaunasis Daktaras be didesnių ceremonijų jėga buvo įgrūstas į automobilio bagažinę. Įvykį mačiusieji vėliau pasakojo, kad prieš šią kelionę E. Daktaras su Šviniumi gerokai apsistumdė. Išvydę tokią netikėtą sceną iš klubų išeinantys smalsuoliai netrukus keliais automobiliais pasileido paskui Šviniaus nuvažiuojantį „Mercedes“.
Kas vyko toliau, niekas nematė ir iki šiol negali paliudyti. Apie tai iš pradžių nebuvo linkęs pasakoti net išpuolio auka tapęs H. Daktaro sūnus. Tačiau manoma, kad praėjus kuriam laikui E. Daktaras persigalvojo ir pradėjo dėstyti tos nakties įvykio aplinkybes.
Kad jaunasis Daktaras teikėsi padėti išpuolį ketinusiai atskleisti Kauno teisėsaugai, nustebino daugelį banditų taisyklių paisančių „bachūrų“. Juk jo tėvas H. Daktaras, laikomas visų laikų garsiausiu Lietuvos gangsteriu, niekada nebūdavo linkęs bendradarbiauti su teisėsauga ir net paskutiniuose teismuose atkakliai neigė savo kaltę. Verta prisiminti, kad mafijos klestėjimo laikais Tauragės krašto vietininku laikytas A. Pukelis palaikė šiltus santykius su E. Daktaro tėvu H. Daktaru. Jie turėjo ne tik bendrų verslo reikalų, bet ir draugiškai pozuodavo bendruose pobūviuose, gimtadieniuose.
Kadangi apie minėtą konfliktą policiją telefonu informavo kartu su E. Daktaru vakaroję bičiuliai, išpuolio dalyviai buvo greitai demaskuoti. Be to, juos nusikaltimo vietoje užfiksavo V. Putvinskio gatvėje ir prie greta esančių verslo centrų sumontuotos vaizdo kameros. Šiuos įrašus peržiūrėjo ir Kauno kriminalistai.
Iš pradžių netgi sklandė nepatvirtintų šaltinių paskleista informacija, kad neva E. Daktaras iš Šviniaus užsiprašė 100 tūkstančių eurų kompensacijos už patirtus sužalojimus. Tačiau galiausiai šiam tyrimui rimtai įsisiūbavus paskelbta, kad E. Daktaras pareiškė „jokių pretenzijų neturįs“. Atrodo, gyvenimas klostosi paprastai, tačiau pažvelgus į kone garsiausios Kauno kriminalinės dinastijos istoriją galima rasti sutapimų, kurie tik patvirtina seną išmintį: gyvenimo ratas apsisuka, ir net praėjus daugeliui metų už skaudžias tėvų padarytas klaidas kone didžiausia kaina priversti sumokėti jų vaikai.
