Vasara žemdirbiams pats darbymetis ir didžiausių išlaidų metas. Europos Sąjungoje, o kartu ir Lietuvoje, žemės ūkis yra gausiai remiamas, o jam taikomos paramos formos ne mažiau gausiai kritikuojamos. Įdomu ir tai, kad dalis neva žemdirbiams skirtos paramos jų net nepasiekia. Viena tokių yra vienkartinės tiesioginės išmokos už žemės ūkio naudmenų plotą. Ši paramos forma Lietuvoje taikoma nuo 2004 metų, ir išmokos mokamos nepriklausomai nuo gaminamos produkcijos pobūdžio. Faktiškai, asmuo gali negaminti apskritai jokios žemės ūkio produkcijos, deklaruoti turimą žemę ir gauti už tai išmokas, kurios pagrindinė suma 2012 metais yra 413 litų už hektarą. Preliminariai vertinama, kad ES tiesioginėms išmokoms Lietuvai skirs virš milijardo litų, iš Lietuvos biudžeto numatoma skirti virš 100 milijonų. Sumos nemenkos.
Galima išskirti kelis atvejus, kaip šios tiesioginės išmokos, teoriškai skirtos žemdirbiams, pasiskirsto realiame gyvenime. Pirmasis atvejis pats paprasčiausias ir nekalčiausias, ypač jei manome, kad žemdirbius reikia remti. Kai žemės ūkio naudmenys priklauso realią žemės ūkio veiklą vykdančiam žemdirbiui, jis deklaruoja savo turimą žemę ir pats gauna išmokas. Šiuo atveju parama nors ir ne visada tikslinga, bet bent jau taikli.
Antrasis atvejis, kai žemdirbys nuomojasi kitam asmeniui priklausančią žemę, pats deklaruoja naudmenis, gauna išmoką, o žemės savininkui moka nuomą. Santykiai tarp žemdirbio ir žemės savininko, iš pirmo žvilgsnio, labai normalūs. Kai naudojiesi kito asmens turtu, natūralu, kad turi už tai atsilyginti. Tačiau čia tiesioginės išmokos jau pradeda iškraipyti rinką. Juk žemės savininkas puikiai žino, kad žemdirbys nuo žemės susirenka ne tik šieną ar kitą derlių, bet ir gauna „valdiškų“ pinigų. Nieko nuostabaus, kad žemės savininkas siekia pretenduoti ir į šios paramos dalį. Rezultatas – didesnė žemės nuomos kaina. Ekonomistai šį reiškinį vadina paramos kapitalizavimu. Parama pro žemdirbį praeina tarsi „tranzitu“, dalis jos nusėda ne tų, kuriems ji skirta, kišenėse.
Trečiasis atvejis yra kai įvykdęs tam tikrus formalumus, žemės ūkio naudmenis deklaruoja ir išmokas gauna šios žemės savininkas, realiai nevykdantis jokios žemės ūkio veiklos. Šis asmuo arba samdo žmogų, kad jo pievas nušienautų, arba randa ūkininką, kuriam labai reikia šieno ir jis pievas nušienauja dykai. Šis atvejis tikrai vertas žemės ūkio politikos formuotojų dėmesio, nes čia kazusas yra tikrai didelis. Žemės ūkio savininkai vienu pavedimu moka žemės mokestį, kitu pavedimu gauna išmoką už turimą žemę, o juk ydingas yra ir vienas, ir kitas.
Netaikli žemės ūkio politika visų pirma yra mokesčių mokėtojų lėšų švaistymas. Tačiau be šio ekonominio poveikio, yra moralinis – kai po tiesos kauke slepiamas didelis melas. Neseniai paskelbė statistiką, kad Vilniaus rajone yra santykinai daugiausia ūkininkų, tačiau mažiausia pačių ūkių. Kaip pasakoje apie Batuotą katiną, taip ir norisi sušukti – kieno šie laukai? Ar ne Markizo Karabaso?
Žemės ūkio ministras pasišovė, kaip toje pasakoje, tokius žemės nedirbančius Markizus Karabasus, spekuliantus, kaip jie vadina, tiesiog nudėti, išnaikinti, neleisti jiems įsigyti žemės. Bet juk ministras neturėtų būti tik Batuotas katinas iš pasakos, jėga nugalintis Karabasą. Blogio šaknis glūdi ne žmonėse, kurie tik reaguoja į valdžios siunčiamus signalus, bet signaluose, t.y. paramoje žemės ūkiui, neefektyviame centriniame paskirstyme bei apribojimuose parduoti žemę užsieniečiams.
