Vargu ar save galėčiau pavadinti elektromobilių šalininku. Iki šiol prioritetą teikiu benzininiams automobiliams, tačiau nuolatos iš arti matant kaip elektromobiliams skirtos technologijos tobulėja, dar prieš kelerius metus ryškus skepticizmas buvo iškeistas į atsargų susidomėjimą.
Elektromobiliai šiandien yra labai stipriai nutolę nuo tų eksperimentinių nesąmonių, kurios buvo įtikimos tik ypatingai dideliems šios technologijos gerbėjams. Vien šiemet pasirodžiusi šūsnis naujos kartos elektromobilių pagaliau leidžia pajusti, kad atotrūkis nuo tradicinių automobilių pradėjo mažėti, o tai suteikė savotiško įkvėpimo surengti eksperimentą. Ar dviejų, atnaujintų „Dacia Spring“ elektromobilių konvojus gali sėkmingai įveikti kelių šimtų kilometrų ilgio distanciją, kurios pradinis taškas – Varšuvoje, o galutinis – Vilniuje ir Kaune?
Modernesnis, bet ne brangesnis
Atnaujintą „Dacia Spring“ šiam eksperimentui pasirinkome ne veltui. Matote, Lenkijos sostinėje kaip tik buvo surengtas atnaujinto modelio pristatymas žurnalistams iš Lenkijos ir Baltijos šalių.
Tokio pobūdžio renginiai visuomet organizuojami pagal labai paprastą ir nuspėjamą formatą. Atvykstame į numatytą vietą, pabendraujame su bendrovės atstovais, galinčiais atsakyti į visus mums rūpimus klausimus ir tada – sėdame už vairo išbandyti automobilį, kad galėtume susidaryti savo pirmąjį įspūdį.
Pirminiai lūkesčiai šiam elektromobiliui buvo suformuoti jau gerokai anksčiau, mat ankstesnę „Spring“ versiją teko išbandyti dar Lietuvoje, tad, tiesą sakant, nebuvau nusiteikęs, kad „Dacia“ būtų pasiryžusi investuoti reikšmingą sumą į elektromobilį, kuris visų akyse yra biudžetinės klasės.
Šį terminą pavartojau ne veltui, nes iki šiol gaminto „Spring“ salonas, geriausiu atveju, lygiavosi su žemais, šios klasės automobiliams keliamais lūkesčiais. Vis dėlto, mano nuostabai, „Dacia“ ryžosi šią problemą išspręsti su kaupu.
Tai – vis dar, biudžetinės klasės automobilis, tačiau dabar jame nesijauti it tau jis buvo patikėtas dėl to, kad padarei kažką blogo. Dabar „Spring“ salonas atspindi modernios ir praktiškos „Dacia“ įvaizdį, kuriame kasdien praverčiančios technologijos šauniai dera su įdomiais ir naudingais sprendimais.
Pavyzdžiui? Štai, pakėlę „variklio“ dangtį, ten rasite brangesniuose elektromobiliuose sutinkamą daiktadėžės sprendimą. Automobilio salone taip pat yra keletas tvirtinimo taškų, kurie yra skirti įvairiausiems „Dacia“ aksesuarams: išmanaus telefono laikikliui, nešiojamam žibintui, papildomai daiktadėžei ir pan.
Kita vertus, mane asmeniškai pradžiugino kiti patobulinimai. Pagaliau automobilis turi normalų vairą, naujos kartos multimediją, logiškai suprojektuotą klimato kontrolę. Netgi priekinių sėdynių forma ir pamušalo storis nebekelia asociacijų su gyvulinio traukinio vagonu.
Jeigu dar to nebūtų gana – standartiškai mažasis „Spring“ turės avarinio stabdymo sistemą, kelio ženklų atpažinimo sistemą, eismo juostos palaikymo sistemą. Netgi „Android Auto“ ir „Apple CarPlay“ veikia beleidžiu būdu ir už jos naudojimą nereikia mokėti papildomai.
Natūralu, kad šie ir kiti pakeitimai padarė „Spring“ patogesnį kasdieniniam naudojimui – tai buvo akivaizdu nuvažiavus vos kelis šimtus metrų, tačiau po keletos valandų, praleistų Varšuvos gatvėse, mintis apie kelionę su „Springu“ į Lietuvą neatrodė tokia baisi.
Netikėčiausia kliūtis
Pagal pirminį planą, iš Varšuvos planavome pajudėti su pilnai įkrautomis baterijomis. Visgi pirmąją atkarpą norėjome nuvažiuoti kuo toliau, nes Lenkijos įkrovimo stotelių infrastruktūra Lietuvos kryptimi tikrai nėra pati geriausia.
Taip pat turėjome atsižvelgti ir į kitus veiksnius. „Spring“ turi vos 26,8 kWh talpos bateriją, kuri miesčioniškomis sąlygomis leidžia įveikti maždaug 220 kilometrų, tad važiuodami greitkeliu, turėjome pasirinkti optimaliausią greitį – tokį, kuris netrukdytų kitiems eismo dalyviams ir nereikalautų pernelyg dažnų sustojimų įkrovimo stotelėse. Taigi, susiradome vilkiką ir, kaip kokie prielipos, išnaudojome oro maišą, kuris padėjo sumažinti oro pasipriešinimą ir energijos sąnaudas.
Pirmąjį sustojimą nusprendėme padaryti nuvažiavę maždaug 70 kilometrų – šalia greitkelio esančioje degalinėje, kurioje taip pat buvo dvi įkrovimo stotelės. Nors baterijos įkrovos lygis buvo pakankamas, tačiau norėdami apsidrausti, planavome elektromobilių baterijas šiek tiek įkrauti, kol patys galėtume pasimėgauti arbatos puodeliu.
Vis dėlto jau ties pirmuoju sustojimu susidūrėme su pačia absurdiškiausia įkrovimo stotelių problema – perdėtai sudėtingu įkrovimo proceso pradėjimu. Siųskis programėlę, registruokis, patvirtink banko kortelės duomenis – visiška gaišatis. Ir net padarius visa tai – įkrovimo stotelė mums „įstato ragus“.
Įkrovimo stotelės aptarnavimo skyriaus mergina, išgirdusi, kad skambiname iš Lenkijos nustemba, nes nurodytas numeris nukreipia į aptarnavimo skyrių Jungtinėje Karalystėje. Tebūnie, judame toliau – žemėlapyje matome, kad už maždaug 48 kilometrų yra kita įkrovimo stotelė šalia „Orlen“ degalinės.
Pasiekę antrąjį tašką, susiduriame su dar vienu perdėtai sudėtingu biurokratiniu išmislu – registracija, duomenų pateikimu ir pačiu įkrovimo procesu. Visus šiuos barjerus įveikus, čia sustojome ilgėliau, nes pagal žemėlapį tikėjomės rasti dvi greitojo įkrovimo stoteles ir vienu metu įkrauti abu elektromobilius. Deja, radome tik vieną, tad pakrovę vieną elektromobilį, vėliau turėjome prijungti kitą. Dėl to, vėlgi, praradome nemažai laiko.
Pakeliui link atgaivos
Sekanti atkarpa pareikalavo daugiausiai kantrybės. Oro temperatūra svyravo ties 1–2 laipsnių padala, eismas greitkelyje nebebuvo toks intensyvus, tad negalėjome pasislėpti už vilkiko ir taip bandyti išspausti geresnius efektyvumo rodiklius. Vis dėlto, pamažu ir neskubėdami, judėjome link Balstogės, tiksliau – šio miesto prieigų, kur prie šviežiai pastatyto prekybos centro tikėjomės rasti reikiamo galingumo įkrovimo stotelę.
Nuvažiavę maždaug 100 kilometrų ir atvykę į numatytą vietą, mus pasitiko dar viena kliūtis – įkrovimo stotelė yra, bet ji neveikia. Tiksliau – neparuošta eksploatacijai. Galite įsivaizduoti, kokius žodžius norėjome adresuoti Lenkijos įkrovimo stotelių infrastruktūrai, tačiau nepasidavėme. Žemėlapyje radome alternatyvą – už maždaug 10 kilometrų esantį „Greenway“ įkrovimo tinklo tašką prie prekybos centro, kuris taip pat turėjo tapti mūsų trumpa užuovėja kraunant elektromobilius.
Atvykę į šią lokaciją pasijautėme lyg patekę į dar nematytą pasaulį. „Greenway“, skirtingai nei daugelis kitų operatorių, leidžia įkrovimą pradėti tiesiog nuskenavus banko kortelę. Jokių registracijų, varginančių skambučių ar programėlių – tiesiog nuskenuoji banko kortelę, įkrauni automobilį be jokių papildomų trikdžių, o užbaigus šį procesą iš banko sąskaitos nuskaičiuojama reikiama suma. Visai kaip normalioje degalinėje.
Žiūrėdami į žemėlapį ir skaičiuodami energijos sąnaudas, supratome, kad mūsų laukia dar bent du sustojimai: vienas Lenkijoje, Augustave, ir dar vienas – jau Lietuvoje, Alytuje. Būtent šiame mieste vienas „Dacia Spring“ elektromobilis turėjo pasukti Kauno, o kitas – Vilniaus kryptimi.
Pirmoji iš trijų likusių atkarpų nebuvo trumpa – maždaug 92 kilometrai. Ji, skirtingai nei anksčiau, mus vedė apniukusiu Lenkijos užmiesčio keliu, pro mažus miestelius ir remonto darbus.
Antroji atkarpa, nuo Augustavo į Alytų (per Lazdijus), siekė apie 110 kilometrų. Šioji, vėlgi, nebuvo pati palankiausia. Tankūs miškai, įkalnės ir nuokalnės nepadėjo norint išlaikyti optimalias energijos sąnaudas, tačiau jausdami, kad esame netoli Lietuvos sienos pradėjome važiuoti sparčiau.
Pasiekę Alytų, vėl susidūrėme su viena iš priežasčių, menkinančių elektromobilių patrauklumą – neveikiančiomis įkrovimo stotelėmis. Iš tiesų, net dvejomis įkrovimo stotelėmis. Ieškodami veikiančios įkrovimo vietos, važinėjome nuo vieno taško prie kito, kol galiausiai, tarp daugiabučių masyvo, radome veikiančias stoteles. Šis procesas užtruko ne mažiau kaip 20–30 minučių.
Kita vertus, savo tikslą pasiekėme. Baterijos gauna reikiamą „elektrolitų pastiprinimą“. Tačiau net ir įkrovimo metu galvoje sukosi mintys apie didžiausią elektromobilių plėtros kliūtį – nepakankamai išvystytą ir nepatikimą įkrovimo stotelių infrastruktūrą.
Paskutinė atkarpa link Kauno buvo kaip niekad rami. Veikiausiai dėl to, kad esi gimtojoje šalyje, puikiai žinai savo buvimo vietą, o netikėtai susiklosčius situacijai – žinotum, kur kreiptis pagalbos. Įveikdamas paskutinius kilometrus, negalėjau nesistebėti „Dacia Spring“ – mažasis elektromobilis mane maloniai nustebino.
Iš viso „Dacia Spring“ įveikė 479 kilometrus, vidutiniškai sunaudodamas 14,5 kWh elektros energijos 100 kilometrų. Tai vos 1 kWh daugiau, nei deklaruoja gamintojas. Įdomu tai, kad prasibraunant pro Varšuvos spūstis energijos sąnaudos buvo dar mažesnės – vos 10,9 kWh/100 km. O važiuojant paskui sunkvežimį šis rodiklis padidėjo tik nežymiai, iki kiek daugiau nei 12 kWh.
Kelionės kaina? Nei per maža, nei per didelė. Abiejų elektromobilių įkrovimui išleidome beveik 44 eurus.
Kelionės trukmė – ilgesnė
Tai – ganėtinai akivaizdu. Net ir pačiomis idealiausiomis sąlygomis „Dacia Spring“ negalėtų tą patį atstumą įveikti greičiau už automobilį, turintį benzininį ar dyzelinį variklį, tačiau ties šia vieta norėčiau pabrėžti, kad „Spring“ nebuvo kurtas su mintimi, jog jis bus naudojamas norint greitai susisiekti tarp skirtingų Europos didmiesčių.
Preliminariais skaičiavimais, važiuojant su benzininiu ar dyzeliniu automobiliu, tą patį maršrutą būtų galima įveikti per maždaug 5 su puse valandos, galbūt greičiau, jeigu dešinė koja yra bulvių maišo sunkumo arba neturite absoliučiai jokios būtinybės sustoti 5 minučių pertraukėlei.
Pirmiausia, viso maršruto metu stengėmės išlaikyti saugią baterijos įkrovos atsargą, nes priekyje buvo nežinomybė. Realiomis sąlygomis užmiestyje „Dacia Spring“ gali laisvai nuvažiuoti 150–160 kilometrų, tačiau mūsų pasirinkta strategija rėmėsi dažnesniais sustojimais – maždaug kas 100 kilometrų. Prie to pridėkite papildomus nuotykius ieškant veikiančių įkrovimo stotelių ir sprendžiant stotelių operatorių biurokratijos labirintus, galutinis rezultatas labiau atskleidžia infrastruktūros, o ne pačio elektromobilio trūkumus.
Kaip elektromobilis – „Spring“ savo darbą atliko kone pavyzdingai. Visi atlikti patobulinimai pasitarnavo kaip niekada anksčiau – ilgą kelionės laiką praleidę kelyje, nei vienas iš mūsų nesiskundė sustingusiu užpakaliu ar skaudančia nugara. Jeigu atvirai, yra tekę vairuoti ne vieną modernią „Toyota“, kuri greitkelyje važiuojant 100 km/val. ausis išūžė labiau nei šis nuosaikus ir nepretenzingas „Spring“.
Tikrasis pašaukimas – didmiestis
Norint iš tikrųjų suprasti, kam „Dacia Spring“ yra skirtas, tiesiog reikia su juo išvažiuoti ten, kur gatvės užtvindytos kitais eismo dalyviais, kur stovėjimo vieta gali būti per siaura arba kur galima išnaudoti momentalų vikrumą.
Būtent mieste ir jo prieigose „Spring“ jaučiasi it žuvis vandenyje. Jis padoriai atlieka savo funkciją kaip praktiškas įrankis, leidžiantis su minimaliomis eksploatacijos išlaidomis turėti nuosavą transporto priemonę.
Aišku, „Spring“ reikalauja veltis į tam tikrus kompromisus. Pavyzdžiui, nors automobilis turi galines dureles ir sėdynes, sunku įsivaizduoti, kam jos iš tikrųjų skirtos. Į priekį pasodinus vidutinio sudėjimo ir ūgio žmones, vietos ant galinių sėdynių praktiškai nelieka. Racionalesnis sprendimas būtų nuleisti galines sėdynes ir turėti didesnę erdvę daiktams ar, pavyzdžiui, dviem augintiniams.
Kitas pastebėjimas – normalaus porankio trūkumas. Puikiai suprantu vairavimo mokyklų mokytojus, kurie tiki, jog rankas reikia laikyti ties 10 ir 14 valanda, tačiau ilgesnėje kelionėje dešinę ranką norėtųsi patogiai padėti ant porankio.
Tačiau šios smulkmenos nublanksta prieš pagrindinius „Spring“ privalumus. Automobilis puikiai atlieka savo paskirtį – būti praktiška, ekonomiška transporto priemone, leidžiančia išvengti nepunktualaus ir dažnai nepatogaus viešojo transporto bei didelių sąskaitų už degalus ar remontą.
Akivaizdu, kad „Dacia Spring“ nėra skirtas visoms gyvenimo situacijoms. Tačiau svarbu nepamiršti, jog tokias savybes turintys automobiliai šiandien dažnai kainuoja dvigubai ar net trigubai daugiau. Net jei nesuprantate šio modelio esmės, tai nėra svarbu – daugiau nei 150 000 europiečių per pastaruosius dvejus metus nusprendė, kad būtent „Spring“ geriausiai atitinka jų pagrindinius poreikius. Tad posakis, kad kiekvienas automobilis turi savo vietą rinkoje, šiuo atveju yra visiškai teisingas.
