Spalio 19 d. Europos Sąjungos (ES) šalių ir vyriausybių vadovai pagaliau susitarė dėl ES institucinės reformos. Pritarta dokumentui, kuris, kai jau bus techniškai sutvarkytas ir suredaguotas, vadinsis Lisabonos sutartimi ir kurį šių metų gruodžio 13 d. Europos vadovų taryboje Lisabonoje tie vadovai ir pasirašys (bent vieno jų pavardė po rinkimų Lenkijoje jau bus kita).
„Išvedėme Europą iš aklavietės“ - taip ar maždaug taip paskelbė ne vienas Europos lyderis. Kaip įprasta politikams, kukliai nutylėdami, kad jie ten ją ir nuvedė.
Kiek vangūs ar neinformuojami, nesidomintys ar ignoruojami, nesusigaudantys ar sąmoningai mulkinami ES reikaluose mes, ES naujokai, bebūtume – esame pagrindinė visų peripetijų su nauja sutartimi priežastis.
ES nesunkiai pakėlė „saviškių“, t.y. gretimų demokratinių, rinkos ūkio valstybių priėmimą po vieną, dvi, daugiausia tris į Uniją. Bet kai 2004 m. plūstelėjo ištisa dešimtis, ir jų tarpe – net aštuonios (2007 m. prisidėjo dar dvi) visai kitokios istorinės patirties valstybės, reikėjo „santvarką“ keisti.
Visa Bendrijos institucinė struktūra iš normos tapo rūpesčiu. Sprendimų priėmimas, Bendrijos biudžeto paskirstymo kryptys ir proporcijos, nutarytų dalykų įgyvendinimo priežiūra – niekas negalėjo likti kaip buvę.
Naujoji sutartis sprendžia visos unijos tvarkymosi problemą dar kartelį pasislinkdama link federacijos modelio.
Tas pasislinkimas dabartiniame variante (palyginus su ankstesniuoju, kuris ir vadinosi gan pompastiškai – Sutartis dėl konstitucijos Europai) sušvelnintas, net kiek pridengtas. Juk „ryžtas“ išmesti ES vėliavos, himno ir motto minėjimą iš sutarties teksto nieko nekeičia, niekas to ir nereikalavo. Kas kita – rimti instituciniai žingsniai link federacijos, padaryti ankstesniame variante ir palikti praktiškai be pakeitimų dabartiniame.
Tokie žingsniai – tai faktiškai beveik baigtas perėjimas prie sprendimų balsų dauguma (srityse, kurios visai ar dalimi perduotos ES institucijų kompetencijai). Dabar jau ne tik ES vidaus rinkos reikalai bus taip sprendžiami, bet ir daugelis vidaus reikalų ir teisingumo sričių dalykų (iš viso dar 68 viešojo administravimo sritys nustos būti vienbalsio sprendimo sritimis).
Nuo 2014 m. (jei Lisabonos sutartis įsigalios) kažkiek sumažės mažųjų šalių balsų dalis sprendimus priimančioje ES institucijoje – ES taryboje – ir atitinkamai padidės didžiųjų valstybių lyginamasis svoris. Kvalifikuota balsų dauguma nuo tada susidarys ne pagal kiekvienai šaliai narei skirtus balsus (tai sistema, favorizuojanti mažąsias ES nares didžiųjų sąskaita), bet „dvigubos daugumos“ principu – už atitinkamą sprendimą turės pasisakyti šalys, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 proc. Sąjungos gyventojų, o pačių šalių skaičius turės sudaryti ne mažiau kaip 55 proc. visų šalių; dar daugiau – tų šalių turės būti ne mažiau kaip penkiolika.
Net jei šalys narės, pasisakančios prieš pasiūlytą sprendimą, atstovaus 36 proc. ES gyventojų ir, taigi, neleis projekto šalininkams pasiekti reikiamų 65 proc. gyventojų atstovavimą, blokuoti sprendimo jos negalės, jei tokių šalių bus mažiau nei keturios. Kalbant atviru tekstu, jei Vokietija, Prancūzija ir Italija sukrapštys tuos 36 proc., to nepakaks užblokuoti Jungtinės karalystės ir visų likusių valstybių pritarimo sprendimui.
Be to, Lenkija išsikovojo vadinamąją Janinos išlygą (pagal Janinos miestą Graikijoje, kur tokia išlyga buvo pirmąsyk suformuluota). Įsigaliojus 2014 m. naujai balsavimo Taryboje tvarkai, iki 2017 m. galios šalies teisė, jai nepritariant nedidelės kvalifikuotos daugumos sprendimui, atidėti sprendimo priėmimą.
Sutartis panaikina ES skirstymąsi trimis „ramsčiais“ ir išbraukia Bendrijos vardą iš visų tekstų. Tai reiškia, kad Sąjunga, pasiekusi gerokai didesnį integravimosi laipsnį pirmajame ramstyje, apimančiame ES vidaus rinką ir keletą kitų Briuselio kompetencijai atitekusių sričių, dabar analogiško integravimosi sieks ir likusiose srityse, anksčiau sudariusiose kitus du ramsčius – Bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei Bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikaluose.
Ta pačia – unijos stiprinimo – linkme veda ir dar dvi institucinės naujovės: Europos vadovų tarybos (EVT) pirmininko ir Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio bendrai užsienio ir saugumo politikai (SVĮBUSP, jei norite) postų įsteigimas. Pirmasis, spaudos jau vadinamas „ES prezidentu“, bus EVT darbui vadovaujantis ir unijai pasaulyje atstovaujantis aukščiausias ES pareigūnas (renkamas dviem su puse metų su galimybe perrinkti antrai kadencijai), antrasis – tai „ES užsienio reikalų ministras“ (tokiu nevadinamas tik dėl Jungtinės karalystės, neleidžiančios nė menkiausio, net verbalinio, pasikėsinimo į jos užsienio politikos suverenumą, griežto pageidavimo).
Keletas naujovių sustiprina ES kaip „bloko“ prigimtį. Pirma, Sąjunga pripažįsta 2000 m. gruodžio 7 d. Pagrindinių teisių chartijoje išdėstytas teises, laisves ir principus, kurie turės tokią pat teisinę galią, kaip ir ES sutartys (pagrindiniai ES socialistiniai iškovojimai, kaip įgelia kritikai; to nepasirašyti išlygo Jungtinė karalystė ir Lenkija).
Antra, sprendimas išbraukti teiginį apie ES vidaus rinką kaip vietą, kur „konkurencija yra laisva ir neiškraipyta“. Pataisos autoriaus N.Sarkozy nuomone, „laikas baigti su konkurencija kaip ideologija ir dogma.“
Paminėsim ir tai, kad atsirado straipsnis, skelbiantis, jog „bet kuri valstybė narė pagal savo konstitucines nuostatas gali nuspręsti išstoti iš Sąjungos.“ Tai ne kažin kokia naujovė, nes demokratinių valstybių sąjungoje išstojimo teisė yra savaime suprantamas ir nekvestionuojamas dalykas. Straipsnis tiesiog trumpai nusako išstojimo procedūrą.
Kuo labiau ryškės realioji visų ES šalių narių konvergencija, politinis ir civilizacinis suartėjimas bei šalių susitelkimas, tuo labiau naujosios sutarties mums reikės ir tuo geriau ji mums tarnaus. Ir atvirkščiai.
Jau numatyta, kad EVT gruodžio mėnesį bus priimta deklaracija, kurioje – pagaliau ! - nebebus retorikos institucinės reformos klausimais. ES šalys pasisuks prie pasaulio joms keliamų iššūkių – globalizacijos, klimato pokyčių, santykių su galingaisiais kaimynais Žemėje.
Na, o po dešimties ar dvidešimties metų, ypač jei priartės Turkijos ir Ukrainos narystė, prireiks naujos sutarties. Gali būti, kad ji vadinsis Vilniaus sutartimi (nors gal ir Talino).
