Garsi moteris šiuo profesiniu keliu pasuko dar paauglystėje, o kuomet atėjo laikas rinktis studijas – nebuvo jokių abejonių.
Šiandien Inetą galima sutikti ne tik teatre ar išvysti kino filmuose, bet ir pamatyti įvairiuose televiziniuose projektuose. Vienas iš naujausių – TV6 televizijoje rodomas „Žmogus prieš musę“. Čia aktorei teko įsikūnyti į juodais drabužiais apsitempusią katytę. Tiesa, seksualus moters vaidmuo I. Stasiulytei tenka dažnai:
– Teko pastebėti, kad jau kuris laikas tiek filmuose, tiek teatre jūs įsikūnijate į seksualios moters, koketės vaidmenį – ar jums tai priimtina ir kokia esate realiame gyvenime?
– Visada turiu ribas. Turiu savo nuomonę, pavyzdžiui dėl apatinių parodymo filme – kalba eina dėl kiekvieno milimetro.
– Filme „Gautas iškvietimas“ jums taip pat teko vilioklės policininkės vaidmuo...
– Tiesą pasakius, aš tikrai negalvojau, kad taip atrodau šiame filme. Tai supratau, tik kai iš nugaros pamačiau save: tas sijono skeltuko iškirpimas ir kokia dekoltė! Aš tikrai nemaniau, kad taip atrodau. Man buvo šokas. Rodos, dėvėjau normalius marškinėlius, o kai pamačiau, pagalvojau „O, Dieve“.
– Eteryje jūs visada atrodote charizmatiška, energinga ir stipri moteris – ar ir gyvenime jūs tokia pat?
– Taip, energijos man tikrai netrūksta, o ypač mylimam darbui, kuris įkvepia kasdien.
– Daugelis sako, jog aktoriaus duona itin sunki. Ką pasakytumėte taip manantiems žmonėms?
– Jeigu jums sunki – keiskite profesiją. Kokios problemos? Nėra ko verkti.
Aš pati jau nuo šešiolikos metų pradėjau vaidinti teatre, važinėjau į įvairius festivalius, su teatru aplankiau daugelį šalių ir tai man tapo savaime suprantamu mechanizmu. Kuomet jau buvo stojamieji, tuomet kursą rinko teatro režisierius Rimas Tuminas, net nekilo abejonių stoti į aktorinį.
O svajonių buvo visokių, norėjau studijuoti psichologiją. Tiesa, dabar šią svajonę įgyvendinu. Pradėjau studijuoti Geštalto psichoterapiją. Man tai labai naudingas dalykas.
– Ar gyvenime naudojatės kažkokiomis taisyklėmis?
– Man atrodo, kad viskas vyksta įprastai. Kaip ir kiekvienas iš mūsų, turiu kažkokią savo tvarką. Esu tokia pat normali, kaip ir visos moterys. Grįžusi namo aš netampu šizofrenike, aš nesu susidvejinusi asmenybė ir neįsikūniju į kažkokį personažą, aš tiesiog būnu savimi, gaminu valgyti, tvarkau namus, viską darau, kaip ir visi kiti normalūs žmonės.
– Šiuo metu moterys yra linkusios šeimos kūrimą atidėti ir labiau siekia karjeros. Jūsų nuomone, kokia turėtų būti moteris?
– Kokia ji nori, tegul ir būna. Kai mes pradedame save prievartauti ar kažko iš savęs reikalauti, save laužyti, va tada moterys tampa tokiomis, kuriomis jos netūrėtų būti. Moteris turi būti laiminga ir daryti tai, kas jai teikia malonumą. Tada visiems aplinkui nuo to būna tik geriau.
– O kokią save įvardintumėte kaip moterį? Kokios jūsų ryškiausios savybės?
– Labai įvairią... Vienu gyvenimo momentu galiu būti pikta ir nesukalbama, tada kankinu visus aplink esančius, esu nepatenkinta ir būnu pati blogiausia pašnekovė, tačiau būna ir tokių dienų, kai esu normali. Viskas labai keičiasi, gyvenime būna visaip.
– Neretai pramogų versle dirbantys žmonės turi labai mažai laisvo laiko, kaip sugebate „neperdegti“?
– Kai užgriūna darbų virtinė ir net oro tampa sunku įkvėpti, supranti, kad net ir laisvą laiką reikia planuotis. Niekaip negaliu susiplanuoti atostogų, darbai man vis suplanuoja kitaip.
Tačiau, kai ilsiuosi ir turiu laisvą laiką, nenoriu jokios veiklos, nes aš ir taip visą laiką kažką darau. Išdalinu save. Mano šventė yra sėdėti ir nieko nedaryti, net nekalbėti.
Neseniai, pasikeitus planams, aš tris dienas buvau laisva. Pradžioje net nežinojau ką daryti... Susiradau viešbutį ir tris dienas praleidau su savimi, mylimais serialais, su voniomis. Deividas labai džiaugėsi, sakė, jog tokį atsipalaidavusį mano veidą jau seniai matė.
– Ar dėl įtempto jūsų grafiko sulaukiate priekaištų iš Deivido?
– Aišku, kad taip. Būna premjeriniai laikotarpiai, kai mes beveik nesimatome. Visą laiką užima repeticijos iki premjeros. Ačiū, Dievui, kad yra žmogus, kuris supranta koks tai darbas ir kiek jis reikalauja pastangų. Kitaip būtų labai sunku...
– Jus matome visur: teatre, kine, televiziniuose projektuose... Ar ateityje turite naujų užmojų?
– Tikrai taip. Viskas apie ką pasvajoju išsipildo. Todėl reikia sugalvoti tik naują svajonę, tačiau tai daryti turiu labai atsakingai. Kol kas daugiau pasakyti negaliu.
– Kinas ir teatras – dvi skirtingos sferos, kuri patirtis jums priimtinesnė?
– Man patinka visokia veikla, tai yra tiesiog mylimas darbas, be jokių fanatizmų. Ar teatre, ar kine viską darysi profesionaliai ir rodysi tai, ką sugebi geriausiai. Žinoma, būna ir taip, kad žiūri į televizorių ir galvoji „Dieve, kam aš raukau tą kaktą?“ ir panašiai (juokiasi).
– Esate griežta sau?
– Taip, visą laiką. Bet išmokau kritiką paversti gėriu, nebedaryti to, kas pačiai nepatinka.
– O kaip kitų žmonių nuomonė, kritika?
– Būna žmonių, kurių kritika labai išmuša iš vėžių, tačiau pastaruoju metu sulaukiu labai stipraus palaikymo, žavėjimosi iš aplinkos. Už tai esu labai dėkinga visiems. Rodos, svetimi žmonės, o tokius gražius dalykus pasako... Fantastika.
