Anot jų, kovoti su priešu sėdint sau šiltai namuose, besikarantinuojant – daug paprasčiau, nei šalti ir alkti bunkeryje, kai kraujas stingsta išgirdus priešo žingsnius. Beje, gražų gyvenimą tęsiantys partizanai džiaugiasi, kad koronavirusas nepalietė nei vieno iš jų, gal todėl, kad yra išmokę laikytis tvarkos, yra laimingi ir nebeturi kuo skųstis.
Devyniasdešimt septintuosius metus gyvenantis partizanas Juozas Mocius, slapyvardžiu Švedrys, sako, kad kojos iš namų nekelia jau pusę metų. Esą jam gerai – šilta, maisto parūpina artimieji, gali žiūrėti televizorių, klausytis radijo, susiskambinti telefonu. Švedrys džiaugiasi gavęs didžiausią dovaną – ilgą gyvenimą ir, nepaisant visų sunkumų, kuriuos teko iškęsti besislapstant nuo sovietų karių miškuose, bunkeriuose, vėliau patiriant ir žiaurius kankinimus, vis tiek jaučiasi laimingas.
O šių laikų rykštės – koronaviruso pandemijos, nelaime ir kančia nevadina.
„Žinoma, nepalyginsi su tuo, kokiomis sąlygomis teko tuomet būti ir kokios dabar. Dabar tai, kas skundžiasi per daug, tai kartais juokinga darosi. Tai kas čia tau blogo? Gyveni, maitiniesi, viskas, ko nori. Ko daugiau reikia žmogui?“ – sako partizanas Juozas Mocius-Švedrys.
Juozo Mociaus ir kitų miško brolių slėptuvė buvo Tauragės apskrityje, po krosnimi, ten vyrai spausdindavo ir partizaninius leidinius. Ir slėpdavosi, vos tik išgirdę apie atvykstančius priešus.
Juozas traukia iš spintos uniformą, kuria dar kartais pasipuošia įvairiuose renginiuose. O išlikusių to meto daiktų praktiškai neturi, reikėjo viską slėpti ir pradanginti. Bene visi Juozo broliai gausioje šeimoje taip pat buvo partizanai.
„Mes, visi broliai, kurie užaugo partizanai, tame tarpe kunigas“, – pasakoja J. Mocius-Švedrys.
Juozo partizanų būrį išdavė savas ryšininkas. Švedrys iki šiol nežino tikrųjų išdavystės priežasčių, tačiau apie priešų kankinimus nenori kalbėti net ir praėjus daugybei metų.
„Kankinimai, baisu apie tai kalbėti. Bet, ačiū Dievui, kad mes, galima sakyti, visa tai išlaikėm. Su Dievo pagalba mums pasisekė neišdavinėti savo kovos draugų“, – teigia J. Mocius-Švedrys.
Juozas kovą su koronavirusu taip pat vadina kova, nesvarbu, kad priešas nematomas. Apie tai kalba ir kariai, koronaviruso akivaizdoje stoję į savanorių gretas: budintys su pareigūnais keliuose, atsiliepinėjantys į skambučius karštojoje linijoje. Kovoja ir medikai, ir ligoninių savanoriai, šauliai.
Anot karo psichologo, pasiruošimas kovai prieš koronaviruso priešą toks pat sunkus, kaip ir tikrame kare, – kelia grėsmių psichologinei sveikatai.
„Šiuolaikinis iššūkis žmonijai. Tada partizanai kovojo už savo laisvę, kovojo prieš tironiją ir mes kovojom apskritai lygiai taip pat už savo laisvę, už tą išgyvenimą, už tą norą grįžti į tą įprastą savo gyvenimą“, – kalbėjo karo psichologas Kpt. Andrius Jurgaitis.
Anykščiuose partizanavęs ir iki šiol čia gyvenantis Jonas Kadžionis, slapyvardžiu Bėda, pavojingo viruso saugojasi, tačiau ir didžiuojasi žinantis, kad prie dar likusių gyvų šalies partizanų, kurių nesuskaičiuosi net dešimties, klastinga liga dar nebuvo prikibusi. Jonas Kadžionis iki dabar atsimena patį didžiausią nerimą ir baimę, kokią teko patirti gyvenime, besiartinant, – tąkart matomam ir girdimam priešui.
„Pavojai, kada būdavo, tai įtampa yra didelė. Apsupa, aplink šliaužioja, jauti, girdi, sušneka: „stok, palauk“. Tai įtampa didelė. O išeities tai nėra, ir laukiau, kas bus, užlips ant vamzdžių, tai tada jau karas. Ir tada jau vilties ištrūkt, kadangi jų daug, yra nedaug“, – sako partizanas Jonas Kadžionis-Bėda.
Šaltis, badas, baimė, kritę draugai. Išgyventi, pasak Jono, padėjo tik tikėjimas ir optimizmas.
„Paprastai šnekučiuodavomės, skaitydavome knygas. Elektros ankščiau nebuvo, tai visų akys buvo pripratusios prie menkesnės šviesos. Bet mes laisvai skaitydavom. Ir niekad nebaigdavome kalbos. Gyvenime prie visko priprantama, kad ir koks bebūtų tas gyvenimas, atrodo, kad kitaip būti nebegali, tai ir apsipranti“, – pasakoja J. Kadžionis-Bėda.
Misijose ir žiauriausiuose karo kankinamuose pasaulio kampeliuose tarnaujantys mūsų kariai ir dabar ruošiami kovoms. O ruošiami ne tik fiziškai, kur kas svarbesnis – psichologinis pasiruošimas. Didžiausia grėsmė ir pavojus, anot karo psichologo, tiek matomoje, tiek nematomoje kovoje – gyvybė ir sveikata.
„Pati didžiausia grėsmė yra susijusi su mūsų sveikata ir su mūsų gyvybe. Esame ir netekę kelių karių ir yra buvę įvairiausių sužeidimų. Tai tos grėsmės ir yra tokios, kurios tiesiogiai susiję su mūsų būtimi, su mūsų gyvybe“, – teigia Kpt. A. Jurgaitis.
Pandemijos metu, padidėjo ir karo psichologų darbo krūvis. Savanoriai, kariai, dažniau kreipiasi pagalbos, mat bendra situacija, nori ar nenori, – vargina visus, net ir tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio, atrodo, pasiruošę labiausiai.
„Kada aš turiu tą tikėjimą, kada aš turiu tą tikslą, aš galiu šiek tiek pakentėti, galiu išeiti iš tos komforto zonos, bet tada, kai matau prasmę. Ji mane veda į priekį. O optimizmas visada svarbu, tik, tiesą sakant, nereikia bijoti, kad kažkokia liūdnesnė emocija aplanko, na ir tegul, tegul ji pabūna“, – kalbėjo Kpt. A. Jurgaitis.
O šiuo metu svarbiausias tikėjimas tuo, kad viskas greitai baigsis ir bus galima grįžti prie įprasto ir pasiilgto gyvenimo. Lietuvos laisvės gynėjai tiki, kad greitai taip ir bus, mat pamena, kad net didžiausios svajonės, kurios anuomet atrodė neįmanomos, o iššūkiai – neįveikiami, – ėmė ir išsipildė.
„Išsipildė visos svajonės. Svajonės, kurios yra pačios svarbiausios, ir dar su kaupu. Kaupas tai buvo nepriklausomybė, kurios aš asmeniškai nesitikėjau sulaukti. Aš žinojau, kad Lietuva ne su mumis prasidėjo ir ne su mumis baigsis. Bet, kad aš pats sulaukčiau“, – teigia J. Kadžionis-Bėda.
