Nors Ukraina nustebino pasaulį savo drąsa priešinantis okupantams, šiandien situacija fronte lieka įtempta. Fronte vis labiau trūksta ginkluotės, o ir Ukrainos viduje būta įtampos – praėjusį mėnesį prezidentas V. Zelenskis atleido itin gerbiamą generolą Valerijų Zalužną. Politologas Alvydas Medalinskas tikina, jog ukrainiečiai padarė viską, ką galėjo, gindami savo šalį, tad Ukrainos ateitis pirmiausiai priklauso nuo Vakarų partnerių noro remti prieš agresorių kovojančią valstybę.
Apie padėtį Ukrainos fronte, vidines įtampas karo kamuojamoje šalyje, stringančią paramą Ukrainai ir ateities perspektyvas kalbamės su Mykolo Riomerio universiteto (MRU) politologu Alvydu Medalinsku.
Pradėkime nuo naujienų fronte. Vienas žymesnių pastarųjų mėnesių įvykių – ukrainiečių pasitraukimas iš Avdijivkos, kur intensyvi kova vyko paskutinius kelis mėnesius. Jūsų vertinimu – ką rodo ukrainiečių atsitraukimas, kokios galėtų būti pasekmės tolimesnei karo eigai?
Avdijivkoje mūšiai tęsiasi ne kelis mėnesius ir ne kelis metus, o kaip tik daug metų. Avdijivka yra įtvirtinimo centras, kuris buvo labai svarbus ir iki 2022 m. vasario mėnesio. Tokių centrų rytiniame fronte nebuvo labai daug. Mariupolis, Azovstalis, Avdijivka kartu su šia chemine gamykla, Bachmutas, na ir aišku Marinka. Šia prasme, tai yra tikrai didelis netekimas – vieno svarbaus, labai gerai įtvirtinto pasipriešinimo centro.
Išėjus iš Avdijivkos ukrainiečiai turės skubiai atsitraukti link anksčiau padarytų įtvirtinimo linijų. Bet jos nėra tokios palankios, nes turės būti daromos atvirame lauke. Įvertinus landšaftą, reljefą, galima suprasti, iki vandens telkinio ten yra nemažai plotų. Tokia pati situacija su Marinka – ten yra kelios gyvenvietės, bet tai nėra tokios gyvenvietės, kur būtų galimi įtvirtinimai pramoninėse gamyklose.
Kitas reikalas, jeigu kalbame apie Bachmuto situaciją, keliaujant iki Kramatorsko, pakeliui yra Kostiantynivkos ir Družkivkos gyvenvietės. Šiose gyvenvietėse yra gana daug pramonės įmonių. Tai yra pakankamai rimta galimybė turėti įtvirtinimus.
Putinas jau spėjo pasidžiaugti pergale Avdijivkoje – jis akcentavo, jog pasitraukimas iš Avdijivkos vyko chaotiškai. Ar galime sakyti, jog pasitraukimas iš Avdijivkos buvo pralaimėjimas ne tik karinėje plotmėje, bet ir ideologiniame-informaciniame kare, ypač kai Ukrainai trūksta ginkluotės paramos?
Pradžioje Rusija džiaugėsi tuo, kad kalbant apie šiuos du priemiesčius, tai buvo tie miesteliai, kurie galėjo ugnine jėga galėjo kontroliuoti Donecką, kaip miestą. Šia prasme Rusija visų pirma džiaugiasi, kad Ukrainos kariuomenės atstumta iš priemiesčių, iš kurių buvo galima organizuoti ne tik labai gerą gynybą, bet ir atakuoti rusų karinius objektus Donecke ir Donecko apylinkėse.
Antras dalykas – kaip Ukrainos kariuomenė traukiasi iš Avdijivkos. Galimi du požiūriai. Vienas požiūris – kad pasitraukė per vėlai. Dabar dalinamasi informacija, kad yra ir ukrainiečių karių pakliuvusių į nelaisvę, kad yra žuvusių tarp besitraukusių apšaudytu keliu.
Kitas požiūris – kad jeigu būtų buvę sudelsta bent dar tris dienas, situacija būtų buvusi labai sunki – žuvusiųjų ir suimtųjų būtų daugiau. Taigi, pagal šį požiūrį, atsitraukimas įvyko daugiau mažiau organizuotai, O Ukrainos kariuomenės vadovybė atsiuntė patyrusią trečio šturmo brigadą, kad tą pasitraukimą organizuoti.
Matysime, kuris požiūris bus teisingas. Karo sąlygomis labai sunku turėti absoliučiai tikslią informaciją. Bet dabar pasirodo informacija apie Ukrainos praradimus atsitraukiant, pakankamai greitą žlugimą viename fronto taške.
Vis dėlto, mano vertinimu, pamokos iš ankstesnių klaidų, pavyzdžiui Bachmuto, kur buvo laikomasi iš paskutiniųjų, buvo išmoktos. Karinis kontingentas šį kartą nebuvo paliktas apsuptas cheminėje gamykloje, nors toks variantas gal ir buvo svarstomas. Bet buvo nuspręsta, kad geriau atitraukti žmones, nei palikti žutbūtiniam mūšiui – arba tu mirsi, arba pateksi nelaisvėn.
Vis daugiau kalbama apie ginkluotės trūkumą. Kokios paramos šiuo metu ypatingai trūksta Ukrainai?
Kad trūksta artilerijos sviedinių – tai elementaru. Dabar kalbama apie 1 prie 10 artilerijos sviedinių santykį, bet jei įvykiai ir toliau klostysis panašiai, padėtis gali tapti dar labiau nepalankesne Ukrainos pusei. Ir mes kalbame tik apie šūvius ir atsakymus į juos.
Turime suprasti, jog ir gynybai palaikyti reikia išteklių. Atrodo, kad Vakarų partneriai ne visada tai supranta – sako, jūs ginkitės, laikykitės, nes gintis yra lengviau nei pulti. Nors gynybai irgi reikia labai didelių pastangų, tos pačios artilerijos. O dėl viso kito – akivaizdu, kad viso to reikia. Toliašaudės ginkluotės, kurios vakarai niekaip nesiryžta pateikti, F-16 lėktuvų, radioelektronikos įrangos ir t.t
JAV Karo instituto analitikai yra sakę, kad jeigu Ukraina negaus daugiau ginklų, Rusijos kariuomenė gali pakartoti panašius į Avdijivkos puolimus ir kitose fronto vietose. Ar iš tiesų padėtis tokia sunki?
Skamba grėsmingai, bet taip ir yra. Mane nustebino šie karo instituto teiginiai. Juk tai yra visiškai elementaru. Mes matome ginkluotės pranašumą visais aspektais, gal išskyrus dronus – tiek oro dronus, tiek jūrų dronus. Visur kitur Rusija turi perviršį.
O šis karas yra visų pirma artilerijos, aviacijos karas. Jeigu puolimas buvo sėkmingas Avdijivkoje, kitose vietose situacija gali būti dar nepalankesnė Ukrainai. Akivaizdu, kad Rusija kartos panašius veiksmus.
Juokingai nuskambėjo kai kurių „ekspertų“ vertinimai dar gruodį – jų pamąstymai priminė meteorologiją. Jie sakė, kad prasidėjus žiemai sulėtės rusų veiksmai – nes žiema, sunkios oro sąlygos, purvas ir t.t.
Karas nėra meteorologija. Taip, oro sąlygos turi įtaką. Bet akivaizdu, kad rusai aktyviai puls, nebus pertraukos kare. Orai gal ir gali būti geresni ar blogesni, bet Rusijos kariuomenė puola, o Ukrainos ginasi. Taip šiuo metu yra.
Vasario 16-18 dienomis vyko Miuncheno saugumo konferencija. Kaip vertintumėte konferencijos nuotaikas, ypač lyginant su praėjusiais metais? Ar galime sakyti, kad drąsa remti Ukrainą blėsta?
Rusijos karas prieš Ukrainą šioje Miuncheno saugumo konferencijoje buvo savotiškas lakmuso popierėlis, rodantis, kokia galėtų būti bendra Europos saugumo situacija. Apie Europos saugumą buvo kalbama bent trimis pjūviais – ir dėl tos priežasties, Ukrainos klausimas šiek tiek pasislinko į šoną. Konferencijos metu buvo aptariami gausybė tarptautinių saugumo klausimų – klimato kaitos, migracijos, terorizmo. Taip pat, žinoma, ir kiti pasaulio konfliktai, keliantys grėsmę Europos saugumui – Izraelio ir Hamas konfliktas Gazoje, Kinija ir Taivanis.
Vis dėlto, vienas aštriausių klausimų buvo galimybė pagelbėti Ukrainai. Ir čia matome labai sudėtingą situaciją. Reikėtų išskirti kelių Europos šalių pastangas – pavyzdžiui Danijos ar Čekijos, be to, Japonija pasirodė stipriai, pasiūlydama 12 mlrd. eurų paramą, Kanada taip pat. Europoje išsiskyrė drąsus Danijos premjerės pareiškimas – ji sakė, kad Danija atiduos viską, ką turi.
Tačiau, tokių pareiškimų negirdėjome iš didžiausią įtaką turinčių valstybių. Nors Vokietija suformavo pakankamai svarbų pagalbos paketą, pažiūrėjus į jo turinį, galima aiškiai matyti, kad ne tiek jau daug numatyta priemonių, kas galėtų padėti Ukrainai atsilaikyti tokiu kritišku metu. Apie JAV mes irgi nekalbame, apie Prancūziją taip pat.
Kitas svarbus klausimas – kalbos apie NATO rytų flango gynybą. Tai susiję su trečiu klausimu – transatlantiniu ryšiu. Visi supranta, kad šiandieninė Europos saugumo situacija remiasi visų pirma JAV dalyvavimu visuose klausimuose, užtikrinant saugumą.
Deja, žinios ne pačios geriausios. Jeigu Bideno ar demokratų partijos pusėje sklinda gana neblogai skambančios žinios, to paties negalima pasakyti apie Donaldą Trumpą ir respublikonus. Visi supranta, jog nebe Bideno administracija diktuoja sprendimus JAV politikoje – geriausiu atveju, politika bus vystoma dialoge su respublikonais. Bet pavyzdžiui atstovų rūmuose, respublikonai turi persvarą. Vadinasi, respublikonai ten diktuos sąlygas. O jų požiūris į Europos saugumą, JAV dalyvavimą Europos saugumo klausimuose ir net NATO ateitis – klausimas liko migloje.
Pasakysiu taip – deguonį galima užspausti lėtai, arba iš karto. Dabartinėje karo stadijoje deguonis yra artilerijos sviediniai, amunicija. Jeigu dabar Ukraina dar turi ginkluotės ir amunicijos, tai galima visiškai aiškiai suprasti, kad užspaudus deguonį kare, šalis atsiduria labai sunkioje situacijoje.
Jeigu dėl tokių aplinkybių būtų prieita prie derybų ar „taikos“ – tai būtų Putino taika, o ne tokia, kokia turėtų būti priimtina demokratinėms šalims. Tokios paliaubos, ar laikinas karo nutraukimas gali turėti labai skaudžias pasekmes – akivaizdu, kad Putino apetitas nėra sumažėjęs, neapsiriboja Ukraina. Jo tikslas – sudaužyti visą Europos saugumo architektūrą.
Miuncheno saugumo konferencijos išvakarėse Donbase Ukraina patyrė kelis smūgius Kramatorske rusų raketų nepavyko numušti dėl nepakankamos Ukrainos turimos ginkluotės. Ką tai rodo apie Vakarų poziciją – ar daugiau remiame Ukrainą žodžiais, nei darbais?
Yra šalys, kurios remia daugiau darbais. Bet yra kitos šalys, kurios remia daugiau žodžiais, ir kartais tie žodžiai nuskamba labai neatsakingai. Pažadama vienokia pagalba, o po to paaiškėja, jog jos nebus. Kai kurie vakarų partneriai buvo prisibraižę begalę raudonų linijų, kurias bijojo peržengti. Ir kiekvieną kartą teikdami paramą, jas peržengė. Kalbant apie minėtus lėktuvus F16 – juos buvo galima atsiųsti anksčiau, anksčiau pradėti lakūnų mokymus. Tą patį galima pasakyti ir apie toliašaudę ginkluotę, bei daugybę kitų dalykų.
Jeigu viskas būtų buvę atsiųsta po sėkmingos Charkivo ir Khersono operacijos, Ukraina jau prieš metus būtų laimėjusi šį karą. Bet tuo metu buvo gausybė baimių – kas bus, jei Putino režimas žlugs ir panašiai.
Deja, bet baimių, seklios analitikos ir visiško nesuvokimo, kas vyksta, šio karo metu man teko matyti daug. Tai visas kokteilis emocijų vakaruose – kartais išlenda ir noras pasirodyti, kiek mes daug remiame Ukrainą. Ir tik vėliau paaiškėja, kad nelabai kuo mes padedame. Visas tas kokteilis ir privedė prie situacijos kurią turime, kalbant apie Vakarų Europos ir JAV pusę.
Tik pabrėžiu – negalime sakyti, kad tos pagalbos visai nėra. Be jokios ekonominės-finansinės pagalbos ir dalies ginklų, kurie buvo suteikti, Ukraina net su visu ryžtu nebūtų atsilaikiusi ilgesnį laikotarpį. Ukraina parodė didvyriškumą pirmaisiais karo mėnesiais ir sugebėjo įtikinti Vakarus, jog Ukrainą verta remti. Bet ilgainiui Ukraina neteko tankų, kuriuos turėjo, artilerijos. Ir jeigu Vakarai nebūtų pateikę savo ginkluotės, Ukrainai būtų labai sunku anksčiau.
Kas turėtų keistis? Štai A. Kubilius anksčiau pastebėjo, kad kai kurios Europos šalys Ukrainai skiria vos 0,02 proc. nuo savo šalies BVP. Gal tai turėtų būti diskusijų pradžia – kolektyvinis ES šalių įsipareigojimas, skirti tam tikrą biudžeto dalį Ukrainai?
Tai būtų geras sprendimas, jei tik būtų įmanoma. Tų sprendimų buvo siūloma nemažai – Estija siūlė euroobligacijas išleisti, sukaupti fondą, iš kurio būtų remiama Ukraina. Jau nekalbant apie seną temą, kad reikia per taupomąjį banką atimtus rusų oligarchų pinigus panaudoti Ukrainai – kaip nors realizuoti, ar nupirkti ginkluotę.
Visa bėda yra tokia, kad iškeliamos idėjos gal ir gražiai nuskamba, bet vėliau neįgauna tolesnio stumtelėjimo.
Mano nuomone, svarbiausia šiuo metu yra realizuoti idėjas – jos nebūtinai turi būti svarstomos viešai, tai gali būti nuspręsta už uždarų durų. Pasiūlymai ginkluotės neprideda.
Apie paliaubas, arba politinį sprendimą karui anksčiau daugiausiai kalbėdavo valstybės, neremiančios Ukrainos. Bet neseniai apie tai pradėjo kalbėti ir tinklaraštininkas, buvęs žvalgybos karininkas Oleksijus Arestovyčius – jis sakė, jog reikia ieškoti politinio sprendimo, susitarimo. Kam jis kalba? Ar ir Ukrainos viduje yra poreikis apie tai kalbėti?
Sunku nuspėti O. Arestovyčiaus viražus, kurie vyksta nuo pat karo pradžios. Karo pradžioje jis atliko labai svarbų vaidmenį – ne tik politikos analitiko, bet ir tautos psichologo, raminančio tautą. Jis buvo linkęs pateikti kiek palankesnę informaciją, kas matyt buvo svarbu karo pradžioje.
Žvelgiant į dabartinius jo pareiškimus, aš manau, kad tai yra taikoma į uždraustos Medvedčiuko partijos elektoratą – tokių rinkėjų Ukrainoje, matyt yra. Partija vis dėl to turėjo elektoratą, buvo laimėjusi rinkimus. Ją uždraudus, rinkėjai niekur nedingo. Aš sprendžiu pagal retoriką – taikoma į tą elektoratą, arba žmones, kurie nusivils Vakarų teikiama pagalba. Arestovičius testuoja vandenis, galvodamas apie savo politinę karjerą ir kažkada įvyksiančius Ukrainos Aukščiausiosios Rados (Verkhovna Rada) rinkimus.
Kalbant apie vidinius Ukrainos klausimus, prezidentas Zelenskis neseniai pakeitė generolą Valerijų Zalužną generolu Oleksandru Syrskiu, apie kurį anksčiau sklandė įvairių kalbų. Kaip Ukrainoje sutinkamas naujasis generolas?
Šalies viduje buvo padaryta viskas, kad naujojo generolo sutikimas įvyktų kuo sklandžiau, vengiant nepalankumo, kurio anksčiau tikrai buvo socialinėje erdvėje. Buvo visa eilė karininkų, kurie pokalbiuose, interviu su žiniasklaida ir kitur pasakė, jog kas buvo kalbama apie generolą Syrskį – tai yra mitai, netiesa.
Jie akcentavo, jog generolas Syrskis buvo vienas iš tų didvyrių, apgynęs Kijevą, projektavęs karo veiksmus. Tai buvo padaryta, nes buvo aiškiai suvokta – dabar ne metas neigiamoms nuotaikoms fronte, ar tarp Ukrainos gyventojų.
Esminis faktas, suvaldęs šią situaciją – vyksta karas. Visi supranta atsakomybę – jeigu pradėsi kelti šurmulius, nepasitenkinimą, priešas gali tuo pasinaudoti. O generolas V. Zalužnas išlieka labai populiariu, net jį nušalinus kaip generolą. Mano teko kalbėtis su visa eile karininkų ir jie labai jį gerbia. Jie dažnai sako, kad nesikiša į politiką, bet parama generolui Zalužnui išreiškiama tikrai dažnai. Po jo nušalinimo, socialiniuose tinkluose plito gausybė nuotraukų, buvo rašoma – „garbė jam, ačiū už tarnybą“.
Ukrainos prezidento institucija irgi jaučia šias nuotaikas. Dabar Zalužnui pasitraukus iš viešosios erdvės, generolui Syrskiui teks nudirbti darbus, į kuriuos generolas Zalužnas žiūrėjo atsargiai.
Pavyzdžiui, jis buvo ankstesnio pasitraukimo iš Bachmuto šalininkas. Jis taip pat siūlė gerokai anksčiau išvesti ginkluotąsias pajėgas iš Avdijivkos, dar anksčiau pradėti statyti įtvirtinimus. Jis buvo prieš kontrpuolimą negavus visos reikiamos ginkluotės – jo nuomone, reikėjo spausti Vakarus duoti visą reikiamą ginkluotę, o ne taikytis prie vasaros grafiko. Galiausiai politinė vadovybė nusprendė pradėti kontrpuolimą. Tai skirtumų tarp politinės ir karinės vadovybės buvo apstu nuo pat karo pradžios – vėliau tai perėjo į gilesnį konfliktą, kuris buvo išprovokuotas šnekų apie artėjančius rinkimus. Buvo sakoma, kad prezidento institucija pasižiūrėjo aplink, kas turėjo didžiausią reitingą be prezidento Zelenskio. Kai kurie analitikai pradėjo kapstytis ir taip pat suprojektavo konfliktą.
Aišku, reikia pasakyti, kad ir pats Zelenskis turi didelį palaikymą visuomenėje, nepaisant generolo atleidimo. Zelenskio ir Zalužno tandemas būtų pats optimaliausias, idealiausias variantas.
Na ir pabaigai – plataus masto karas Ukrainoje tęsiasi beveik du metus, nors kaip anksčiau sakėte, agresija prieš Ukrainą prasidėjo tikrai ne 2022 m. vasarį. Kaip matote Ukrainos ateitį? Ar pergalė dar įmanoma?
„Neklauskite Ukrainos, kada baigsis karas, geriau paklauskite savęs, kodėl Putinas vis dar gali kariauti“, – taip nuskambėjo man labiausiai įsiminusi frazė iš šių metų Miuncheno saugumo konferencijos, pasakyta prezidento Zelenskio. Į šią frazę sutelpa visos patirtos bėdos – ir skylėtos sankcijos, vėluojanti pagalba, pribraižytos raudonos linijos, baimė užrūstinti Putiną, nors jau vyksta karas.
Taigi, klausimai apie Ukrainos ateitį turi būti užduodami pirmiausiai ne ukrainiečiams, o Vakarų partneriams. Ukraina iš savo pusės yra padariusi viską. Ne tik atsilaikydama, bet ir padarydama tiek, kad būtų galėjusi karą laimėti prieš metus.
