30-mečiui dziudo imtynininkui tai bus jau trečiosios paralimpinės žaidynės. Gerai nusiteikęs ir besidžiaugiantis galimybe vėl pasirodyti didžiausioje scenoje ukmergiškis į Prancūzijos sostinę vyksta su ambicingais tikslais.
Prieš startą Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse regėjimo negalią turintis O. Bareikis su naujienų portalu tv3.lt dalinosi, kad turi tikslą ne tik vėl į Lietuvą grįžti su medaliu, tačiau ir pakartoti arba net pagerinti istorinį pasiekimą.
„Kai vieną kartą paragauji, negali sustoti, tai norisi ir vėl. Kaip gausis, pasižiūrėsime. Žinoma, norisi lipti ir ant aukštesnio laiptelio, bet matysime, kaip išeis“, – kukliai savo aukštus tikslus apibūdino paraatletas.
Neapsakomas pergalės jausmas
O. Bareikio sąskaitoje – 2016 m. Rio de Žaneiro ir 2020 m. Tokijo paralimpinės žaidynės. Nors savo debiutinėse žaidynėse ant nugalėtojų podiumo atsistoti ir nepavyko, tačiau sportininkas teigia, kad įspūdžiai iš Rio išlikę stipriausi.
„Pats debiutas buvo pats įdomiausias, nes buvo pats pirmas kartas. Viską pamatyti, pažiūrėti, kaip viskas vyksta, buvo tiesiog įspūdinga. Visas organizavimas, aplinka, visos varžybos aukšto lygio – buvo tiesiog fantastika.
Tokijuje jau turėjau patirties ir dar buvo koronavirusas, tai buvo uždaras kaimelis ir uždaros varžybos, nebuvo daug žiūrovų, daug išėjimo į miestą. Tas labiausiai ir buvo įsimintina, kad nelabai kur leido mums išeiti“, – šyptelėjo jis.
Nepaisant to, kad Tokijuje laukė daug suvaržymų ir patirtis tikrai nebuvo pati maloniausia, O. Bareikiui tai nesutrukdė.
Paskutinėje kovoje Tokijuje jo laukė su gerai pažįstamas Sakartvelo sportininkas Giorgis Kaldanis. O. Bareikis labai troško laimėti, tačiau mintis jaukė tik baimė dėl prieš tai trijų iš eilės pralaimėtų kovų prieš šį paralimpietį.
Visgi lemiamą savo varžovo puolimą paskutinėmis sekundėmis atlaikęs lietuvis galiausiai buvo paskelbtas svorio kategorijos iki 73 kg J2 klasės paralimpinio bronzos medalio laimėtoju.
Prisimindamas šią akimirką O. Bareikis iki dabar sunkiai dėlioja žodžius.
„Kaip visada, sunku apsakyti. Kai laimi tą kovą, nežinai, ką galvoti, ką daryti, kur dėtis, kas dabar yra, kas buvo ir kas dar bus. Labai daug klausimų, labai daug emocijų ir viską sudėti į vieną atsakymą yra labai sudėtinga“, – emocijų karuselę nupasakojo jis.
Dziudo nebuvo pirmas pasirinkimas
Kaip ir paralimpietei disko metikei Oksanai Dobrovolskajai, taip ir Osvaldui mokykloje fizinis aktyvumas buvo ribojamas. Dziudo imtynininkas nėra neregys, bet mato itin silpnai – kelių metrų atstumu dar gali įžiūrėti detales, bet, žvelgdamas tolyn, jau mato tik siluetus. Kuo atstumas didesnis, tuo vaizdas labiau miglotas.
Būtent dėl to gimtojoje Ukmergėje sportininkui fizinio lavinimo pamokose pasireikšti nepavykdavo, o sporte jis save atrado tik persikelęs į sostinę.
„Ta vaikystė, kai buvau Ukmergėje, buvo mokykla ir namai. Nebuvo didelės veiklos, išskyrus kiemą. Kai pradėjau mokytis Vilniuje, aklųjų ir silpnaregių mokykloje, atsidarė galimybės lankyti daug būrelių. Labai norėjosi išbandyti kiekvieną sporto šaką ir ne tik, kiekviename būrelyje išbandyti save, kur man buvo įdomu ir kur norėjau veikti“, – prisiminė jis.
Sportininkas Vilniuje išbandė lengvąją atletiką, golbolą, plaukimą ir aklųjų stalo tenisą – šoudauną. Visgi galiausiai jo širdis pakrypo į dziudo.
Paralimpietis pasakojo, kad jį viliojo galimybė patirti varžymąsi iš arti, pajausti tikrą kontaktą, nes kitose individualiose sporto šakose jam to pritrūkdavo.
„Dziudo domino mane vien dėl to, kad tai – universalus sportas ir dar kovinis. Berniukams ir paaugliams ypač aktualu, kaip rungtyniauti, nugalėti kitus priešininkus. Tas mane labai ir sudomino, kad ten yra tiesioginė konkurencija su priešininku“, – dėstė pašnekovas.
Dziudo išskirtinumą O. Bareikis prilygino daugiakovėms. Anot jo, šiame koviniame sporte reikia kartu suderinti daugybę skirtingų savybių ir per laiką išmokti atrasti harmoniją tarp jų.
„Dziudo yra pakankamai platus spektras savybių – greitis, ištvermė, jėga, reakcija, lakstumas. Tokius dalykus suderinti yra labai sudėtinga.
Jėga ir greitis yra du nesuderinami dalykai, kai pagalvoji. Jėga – turi būti didelis vyras ir štangas kelti, o priešingas atvejis yra greitis. Tokius dalykus suderinti yra sunku, todėl reikia būti universaliam“, – aiškino vyras.
Sieks istorinio rezultato
Iškovota bronza Tokijuje tikrai kelia didesnius lūkesčius ir dabar. Tiek pats sportininkas, tiek ir aplinkiniai tikisi, kad į savo šalį O. Bareikis vėl grįš pasipuošęs medaliu.
„Kai vieną kartą paragauji, negali sustoti, tai norisi ir vėl. Kaip gausis, pasižiūrėsime. Žinoma, norisi lipti ir ant aukštesnio laiptelio, bet žiūrėsime, kaip išeis“, – kukliai sakė jis.
Be O. Bareikio, ant paralimpinių žaidynių dziudo prizininkų pakylos anksčiau yra stovėjęs tik Jonas Stoškus. Svorio kategorijoje iki 78 kg jis bronzos medalį nuskynė 1996 m. Atlantoje, o 2004 m. šį pasiekimą pakartojo Atėnuose, svorio kategorijoje iki 90 kg.
O. Bareikis yra pasakojęs, kad dar buvo vaikas, kai J. Stoškus treniruodavosi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, bet dviejų paralimpinių medalių laimėtojas iki šiol yra pavyzdys.
Dziudo imtynininkas yra užsiminęs, kad J. Stoškus yra jo herojus, o dabar teigė, kad aplenkti jį yra vienas iš šių žaidynių tikslų.
„Yra toks noras įsirašyti į istoriją su tokiu pačiu rezultatu arba net aukštesniu. Norisi turėti istoriją taip tobulinant mūsų sporto šaką. Norisi stengtis tobulinti mūsų visų lūkesčius, kad galima ir Lietuvoje pasiekti daugiau“, – ryžtingai kalbėjo paralimpietis.
Siekia būti pavyzdžiu vaikams
O. Bareikio pasiruošimas Paryžiaus žaidynėms jau eina į pabaigą, o pats sportininkas minėjo, kad dabar daugiau dėmesio yra skiriama psichologijai ir minčių dėliojimui prieš svarbiausią startą.
Paraatletas teigė, kad sportininkai bene visada pasiruošia 100 proc. fiziškai, o prieš pat startus, paskutinėmis dienomis sėkmę labai lemia psichologija, nusiteikimas.
Prieš kovas O. Bareikis mėgsta klausytis raminančios muzikos ir daryti mėgstamus dalykus. Anot jo, tai labiausiai padeda nustumti jaudulį į šoną.
„Visus trejus metus ruošeisi, keliavai, ėjai tą ilgą kelią fiziškai, o prieš pat varžybas svarbu tas jaudulio nuraminimas, minčių sudėliojimas.
Darau tai, kas man patinka. Stengiuosi turėti geras emocijas ir per daug nesijaudinti dėl kovų“, – sakė jis.
Žengdamas ant tatamio O. Bareikis turi tikslą ne tik gerai pasirodyti ir užimti kuo aukštesnę vietą, bet ir skleisti žinią jaunimui. 30-metis sportininkas, sporte besisukantis jau kurį laiką, pastebi, kad vaikai dabar daug rečiau renkasi lankyti sporto užsiėmimus.
„Pats sportuodamas noriu įtraukti žmones truputį pajudėti, vaikus įtraukti į sportą. Šiais laikais tai – pakankamai aktuali tema. Žiūrint ir į savo sporto šaką, ir į kitas, kur vaikai ateina sportuoti, palyginus prieš 10 metų ir dabar, tai fizinis aktyvumas labai skiriasi.
Norisi įtraukti ne tik sveikuosius, bet ir neįgaliuosius, silpnaregius, kad ir tėvai, ir treneriai nebijotų priimti, nebijotų atvesti. Judesys yra gerai, padeda vystytis. Norisi perduoti žinutę, kad nereikia bijoti“, – užbaigė paralimpietis.
Primename, kad Paryžiaus paralimpinės žaidynės vyks rugpjūčio 28 – rugsėjo 8 dienomis.
