Išskirti Lietuvą kaip atskirą Rusijos išorinės politikos kryptį yra ganėtinai sudėtinga. Tai susiję su keliais faktoriais. Visų pirma, nuo sovietų laikų išliko Baltijos šalių suvokimas kaip apie kažkokį vieną regioną. Miesčionis, niekada neišvykęs už Rusijos Federacijos ribų, gali painioti Jūrmalą ir Palangą. Politinė klasė taip pat Baltijos šalyse pirmiausiai mato „tris Baltijos respublikas“, kurios pirmosios paliko SSRS ir įvykdė reformas, o šių prasmę ir turinį Rusijoje žino tik siauras naujausios Baltijos šalių istorijos specialistų ratas. 2004-ųjų Lietuvos, Latvijos ir Estijos įstojimas į ES ir ypač į NATO tapo pagrindiniu šio Rusijos ir Europos Sąjungos santykių, kurio sąlygomis mes gyvename šiandien, pleištu.
Vilnius tapo ašaka gerklėje
Maskvai Baltijos šalys, įskaitant ir Lietuvą, tapo nuolatiniu erzinančiu faktoriumi: ekonominiai pasiekimai prieš 2008-2010 metų krizę demonstravo teisingai pasirinktą reformų kryptį ir pergales desovietizacijos srityje, kuri taip ir nebuvo įgyvendinta Rusijoje. Daugelis Rusijos prezidento administracijos ir ekspertų bendruomenės narių gyvi įsitikinimais, kad Lietuva išliko iš esmės agrarine valstybe, tik netekusia savo pramonės. Tačiau iki pat Krymo aneksijos ir karinio konflikto Donbase Lietuva Kremliui atrodė lojalesnė už Latviją ir Estiją. Įprastai buvo atkreipiamas dėmesys į tai, kad pasitraukus iš SSRS Lietuva visiems rusakalbiams suteikė pilietybę pasinaudojusi „nuliniu variantu“ (kompromisinė abiem pusėms sąlyga, – red. past.), o taip pat į tai, kad joje nevyko renginiai panašūs į SS divizijų veteranų eitynės, vykę Taline ar Rygoje.
Maskvos nepasitenkinimą iššaukė Lietuvos pretenzijos tapti regiono lydere, ypač Rytų partnerystės programos rėmuose, tenykštis savotiško posovietinių respublikų, pirmiausiai Baltarusijos, kurioje Vilnius aktyviai palaikė opoziciją, ir jų elito desovietizacijos prievaizdo pozicionavimas, jos avangardinė pozicija Trečiojo energetikos paketo realizavime ir energetinės nepriklausomybės siekimas nuo Rusijos.
Lietuvių emigracija – įrankis Rusijos propagandai
Iš esmės rusų politikai, žurnalistai ir didžioji dauguma ekspertų bendruomenės atstovų įnirtingai stengėsi Baltijos šalių valstybingumo kūrimo ir kompleksinių struktūrinių pokyčių, nukreiptų į „grįžimą į Europą“, patirtį pateikti kaip beprasmę ir pasmerktą nesėkmei utopiją. Praktiškai neskausmingai Rusijoje išgyventi 2008-2010 metų finansiniai sukrėtimai suformavo, taip pat ir Baltijos šalių atžvilgiu, kurioms krizė smogė pakankamai stipriai, arogantišką-globėjišką požiūrį.
Maskvos, kurios akyse nacionalinis-valstybinis suverenitetas yra įgijęs aukščiausią vertybinį statusą, požiūriu, lietuvių darbo migracija, pavyzdžiui, į Didžiąją Britaniją, tolygi katastrofai ir visiško valstybingumo kūrimo nesėkmės pripažinimui. Čia reiktų pastebėti, kad Rusijoje netgi pačiame aukščiausiame valstybiniame ir ekspertų lygyje absoliučiai nesuvokiami Europos Sąjungos funkcionavimo ir veikimo principų mechanizmai. Kremlius užsispyrusiai ir toliau ES mato tik valstybių sankaupą, tarp kurių paprasčiausiai buvo nuimti prekybiniai barjerai. Nėra ES, kaip organizuotos horizontalios demokratijos struktūros, suvokimo.
Bet kurios valdymo schemos, kurios skiriasi nuo griežtos integruotos vertikalės, kokia įvesta Rusijoje, sistemos, yra neįmanomos suvokti Kremliui, ir todėl jame iššaukia mažų mažiausiai sumišimą, o dažnai ir – pyktį. ES šalių potencialas yra vertinamas išskirtinai pagal jų teritorijos dydį, gyventojų skaičių, karinį ir, kiek mažiau, ekonominį potencialą. Būtent tokiomis nuotaikomis ir buvo persmelktas Vladimiro Putino išstojimas Kaliningrade, kurio metu jis kvietė lietuvius vykti į Rusiją.
Lietuvos ambicijos erzina Rusiją
Lietuvos pirmininkavimas ES, griežta ir bekompromisė D. Grybauskaitės pozicija Krymo aneksijos ir Rusijos „hibridinės“ agresijos atžvilgiu, Lietuvos solidarumas su ukrainiečių tautos kova už laisvę ir europinį pasirinkimą, vėliau sekęs Lietuvos prezidentės sankcijų Rusijai palaikymas ir jos pozicija Didžiojo tėvynės karo 70-mečio minėjimo klausimu sukėlė Kremliaus neigiamą reakciją Vilniaus atžvilgiu. Lietuva vis dažniau tapo įvardijama kaip JAV forpostas Rytų Europoje. Rusijos prezidento administracijai pavaldžios žiniasklaidos priemonės ir ekspertai prakalbo apie sovietų epochos paminklų demontažą, rusakalbių teisių pažeidimus, tiesa, kartu paminėdami ir lenkų analogiškas problemas, tarptautinės teisės pažeidimus ir „Gazprom“ teises dėl įgyvendinamo 3-ojo energetikos paketo.
2015-ųjų pavasarį valdžios, diplomatijos ir karinėse Rusijos struktūrose gana aktyviai buvo aptariamas NATO 5-ojo straipsnio veiksnumas. Tai buvo tas momentas, kai Baltijos šalys buvo atsidūrusios maksimaliame pavojuje. Atvirai buvo aptarinėjamos galimybės veržtis į jų teritorijas, tuo pačiu platinant nuomonę, kuri iš dalies liko ir dabar, kad NATO neužstos jų dėl menkos geopolitinės ir strateginės reikšmės. Tačiau kilusio imperinio šovinizmo banga labiausiai grasė Latvijai, kaip valstybei su didele, tariamai engiama rusakalbių gyventojų dalimi, užsispyrusiai nesutinkančia rusų kalbai suteikti antros valstybinės kalbos statuso.
Karas Sirijoje – trumpa pauzė Rytų Europai
„Novorosijos“ projekto žlugimas ir Rusijos geopolitinis pralaimėjimas Ukrainoje, Baltijos šalyse išlaipintas JAV kariuomenės kontingentas, nors ir nėra itin skaitlingas, mūsų akyse išsivyčiusi Rusijos Federacijos agresija Sirijoje, kur smūgiais iš oro dažniausiai baudžiami ne „Islamo valstybės“, o demokratinės antiasadinės koalicijos pajėgos, šiuo metu leido nutolti tiesioginei grėsmei Baltijos šalims, įskaitant ir Lietuvą. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad ji, kaip ir visa Rytų Europa, gali su palengvėjimu atsipūsti. Šių eilučių autorius jau ne vieną sykį savo straipsniuose ir pasisakymuose yra pabrėžęs, kad Rusijoje būdingas imanentinis agresyvaus imperializmo potencialas. Jis gali laikinai nurimti, nusilpti prie tam tikrų režimų, ekonominių ar geopolitinių aplinkybių, kaip buvo XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje. Tačiau daugybiniai pavyzdžiai – karai Čečėnijoje, karinis marionetinių režimų palaikymas Padniestrėje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, o dabar ir banditinių „valstybinių“ darinių LLR/DLR bei Basharo al Assado diktatoriško režimo puoselėjimas Sirijoje, agresija prieš suverenias valstybes Gruziją ir Ukrainą, įrodo, kad ramybės laikotarpis nepasižymi tąsa.
Rusija puls NATO šalis kraštutiniu atveju
Būtina suvokti, kad kuo toliau, tuo labiau tarptautinė Rusijos politika netenka galimybės veikti pagal planą. Artėjanti ekonomikos pražūtis verčia Kremlių eiti įtampos eskalacijos ir karštųjų taškų kūrimo praktiškai bet kuriuose regionuose kūrimo keliu. Noras įtvirtinti savo imperinį statusą, „pamokyti“ JAV ir niveliuoti Ukrainos europietišką pasirinkimą vis labiau užleidžia vietą įtampos kurstymui dėl pačios įtampos, kaip režimo išgyvenimo sąlygai. Dėl to reiktų skirti tiesioginio įsiveržimo ir potencialių grėsmių pavojus. Pirmoji šiai dienai yra santykinai nedidelė. Kremlius vargu ar nuspręstų imtis Lietuvos, kaip vienos iš NATO šalių, tiesioginio puolimo.
Panašus scenarijus įmanomas tik tuo atveju, jeigu Maskva išnaudotų visas galimybės provokuoti konfliktus kitur. Ryžtis kariniam konfliktui su Šiaurės Atlanto aljansu jis galėtų tik pačiu kraštutiniu atveju. Tačiau negalima pamiršti netiesioginių grėsmių. Ar lietuviai jausis ramūs ženkliai padidėjus Rusijos kariuomenės skaičiui Kaliningrado srityje? Tuo pat metu tolumoje horizonte aiškiai matant rusų karo laivus? Kai naikintuvai ir bombonešiai „netyčia“ pradės pažeidinėti Lietuvos oro erdvę? Kai sistemingai vykdomi plataus masto bendri kariniai Baltarusijos ir Rusijos manevrai? Šios ir panašios grėsmės yra puikiai atitinkančios Kremliaus užsienio politikos dvasią.
Draugiški santykiai su Kremliumi – utopija
Šiuo metu ekspertų požiūris dėl Rusijos tarptautinės politikos iš esmės skiriasi. Vieni mano, kad Rusijos Federacija ir toliau tęs ekspansiją Arabijos rytuose, net iki galimos agresijos prieš Saudo Arabiją ar Libiją. Kiti įsitikinę, kad susidūręs su kariniais nuostoliais ir staiga šoktelėjusiomis teroristinėmis grėsmėmis, Kremlius neišvengiamai grįš prie agresijos santykiuose su Ukraina. Suprantama, kad nuspėti dešimties „naujų Putino smūgių“ posūkius ir kryptis – darbas ganėtinai nedėkingas. Kryptys gali būti bet kokios ir sprendimai bus priimami priklausomai nuo situacijos: kai koncepcija yra nestabilumas vardan nestabilumo, kitaip ir būti negali.
Didžiausia klaida reiktų laikyti įsitikinimą, kad su Rusija jos dabartiniame pavidale galėtų būti svarstomi draugiškų kaimynų santykiai. Anksčiau ar vėliau Kremlius nukreips savo pastangas į pozicijų Baltarusijoje įtvirtinimą, o tuomet Lietuva neišvengiamai atsidurs jo agresyvių planų zonoje. Dėl to būtina skirti krikštolinį dėmesį regioninių gynybos programų kūrimui ir realizacijai. Tokių, kurios galėtų užtikrinti operatyvų reagavimą į bet kokius agresyvius Rusijos vakarų karinės apygardos ir Kaliningrado srityje dislokuotų kontingentų veiksmus ir galimus išsišokimus. Rusija supranta tik jėgą: jeigu į Klaipėdą draugiško vizito atplauktų JAV lėktuvnešis – Kremliaus tonas pastebimai pakistų.
