Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl demokratija – pati sudėtingiausia valdymo forma – pastaruoju metu taip sėkmingai plinta po pasaulį? Demokratijos sėkmės mechanizmas primena komercinę gero automobilio, filmo ar kompiuterinės programos sėkmę.
Tiesa, reklamos (propagandos) įtaka čia neabejotina. Pavyzdžiui, pusę didžiausių Holivudo filmų biudžeto dažnai skiriama reklamai, todėl įdomesnis filmas gali konkurencinėje kovoje pralaimėti nuobodesniam, bet geriau išreklamuotam. Tačiau beveik visų produktų, kurių kokybę vartotojas gali objektyviai pajusti ar išmatuoti, sėkmę galų gale lemia kokybės ir kainos santykis.
Demokratija plinta, nes taip nusprendė vartotojai. Galėdamas rinktis žmogus visuomet rinksis tą politinę santvarką, kuri jam atrodo geresnė. Dažnai išorės priešų, nusikalstamumo ar vidinės netvarkos kamuojamai visuomenei „stipri ranka“ atrodo geriausias pasirinkimas. Kitos visuomenės savo ar nesavo noru yra ganėtinai uždaros ir nelabai žino, kaip gyvenama „už sienos“. Taigi jomis galima lengvai manipuliuoti. Dar kitos visuomenės, pavyzdžiui, dalis musulmonų civilizacijos, gali įsiteigti, kad laisvos visuomenės materialinė gerovė ir individo laisvė nekompensuoja jos ydų ir moralinio degradavimo.
Tačiau blaiviai mąstantis ir per daug religiškai ar dar kitaip neangažuotas asmuo (kokių valstybėse į rytus nuo Lietuvos yra dauguma) visuomet norės važinėti „Audi“ ir naudotis kokybiškomis odontologo paslaugomis. Toks asmuo niekada nenorės drebėti prieš policininką ar vietinį biurokratą, norės nepriklausomų teismų, kurie galėtų jį apginti nuo visagalio darbdavio ar suįžūlėjusios valstybės. Šis asmuo norės, kad jo vaikai gautų geriausią išsilavinimą, tinkamiausius vadovėlius ir galėtų laisvai keliauti po pasaulį.
Nedemokratiškos valstybės, kuriose negerbiamos žmogaus laisvės ir nuosavybės teisės, pavyzdžiui, Baltarusija ar Rusija, yra tiesiog pasmerktos pralaimėti globalinės žinių ekonomikos sąlygomis. Dėl to, beje, ir žlugo Tarybų Sąjunga. Nelaisvi ir nesaugūs žmonės gali gerai kasti griovius ar tiesti geležinkelius, kai jiems duodami aiškūs nurodymai, bet vargu ar jie sukurs naujausias kompiuterines programas ar tieks kokybiškiausias paslaugas aptarnavimo sferoje, kur daug kas priklauso nuo asmeninės iniciatyvos ir fantazijos. O jeigu jie ir bandys tą daryti, jų pastangas užslopins biurokratija ir valstybės savivalė.
Lietuva stengiasi prisidėti prie demokratijos plitimo į Rytus per diplomatines misijas Ukrainoje, Gruzijoje. Žadama steigti ambasadą Moldavijoje. Tai labai sveikintina, tačiau, mano manymu, Lietuva gali turėti dar didesnį poveikį sukurdama pavydą keliančią valstybę savo teritorijoje. Žinios sklinda greitai ir jokia dezinformacija negalės nuslėpti didelių gerovės skirtumų tarp Lietuvos ir Rusijos, jeigu jie, žinoma, didės.
Ypač prieš 2001 m. prasidėjusį Lietuvos ekonomikos bumą išsilavinę rusai, su kuriais teko bendrauti, tikrai per daug nepavydėjo Lietuvai jos reformų ir vystymosi, nes nelabai matėsi apčiuopiamas rezultatas. Baltijos šalių pramonei merdint tūkstančiai rusų grįžo į Rusiją ieškoti darbo ir geresnio gyvenimo. Jie nemeluodami pasakodavo apie visišką ekonominę suirutę, nedarbą, nusivylimą ir emigraciją į Vakarus. Kai kurie rusai nelabai žinojo, kas vyksta Lietuvoje, išskyrus tai, kad joje aukščiausias savižudybių lygis pasaulyje.
Daug kas nustebs, bet Baltarusija daug „sėkmingiau“ pergyveno posovietinę ekonominę krizę nei Lietuva. Anot „The Economist“, jos pragyvenimo lygis nelabai smuko žemiau 1990 m. lygio, o dabar gerokai jį pralenkė. Lietuvoje buvo daug didesnis nuosmukis ir statistiškai pagal BVP vienam gyventojui tik dabar ji pasiekė 1990 m. lygį. Baltarusių bobutės, veždavusios maisto produktus į Lietuvą, irgi tikriausiai daugiausia bendraudavo su vargingesniais lietuviais, matydavo niekuo neišsiskiriančius Lietuvos geležinkelius, skurdą ir turgaus purvą. O Baltarusijoje žmonės išgirsdavo apie „nežmoniškas“ kainas Lietuvoje.
Tačiau neabejotina, kad per artimiausius 10 metų Lietuvoje įvyks ekonominis lūžis ir vargu ar jos rytiniai kaimynai sugebės žengti koja kojon. Tas pats atsitiks Rumunijoje, skurdžiuose rytinės Lenkijos rajonuose. Tuomet Moldavija, Ukraina, Baltarusija ir Rusija turės tiesioginę sieną ir tiesioginį kontaktą su akivaizdžiai pagal žmonių pragyvenimo lygį toliau pažengusiais kaimynais.
Rusijai buvusioje Tarybų Sąjungos teritorijoje buvo lengva konstruoti visokias ekonomines sąjungas ne tik dėl naftos ir dujų. Rusija, 2004 m. duomenimis, kaip skelbia Amerikos centrinė žvalgyba (http://www.cia.gov/cia/publications/factbook/rankorder/2004rank.html), pagal BVP vienam gyventojui (9 800 dolerių) yra turtingesnė už būsimas ES nares – Bulgariją (8 200 dol.), Rumuniją (7 700 dol.) ar Turkiją (7 400 dol.). Rusija pragyvenimo lygiu dvigubai lenkia Kaukazo (Armėnija – 4 600 dol.) ir daugumą Balkanų (Bosnija – 6 500 dol.) šalių. Moldavija (1 900 dol.!) tikriausiai svajoja gyventi kaip Rusija. Taip pat ir Ukraina (6 300 dol.). Dar neseniai rusų kilmės Ukrainos pensininkai stengdavosi grįžti į Rusiją, nes ten buvo didesnės pensijos. Apie Centrinę Azija net neverta kalbėti.
Rusijos valdantiesiems dažniausiai net nereikia nieko apgaudinėti, nes faktai kalba jų naudai. Tiesa, prie to prisideda nafta ir dujos. Taip pat ir faktas, kad Rusija buvo industrinė, kultūrinė, mokslinė ir technologinė Rusijos imperijos, o paskui Tarybų Sąjungos širdis. Taip, Baltijos valstybės buvusioje Tarybų Sąjungoje pagal pragyvenimo lygį tikriausiai užėmė tris pirmąsias vietas. Bet būtent Rusija ir Baltarusija dalijosi 4-5 vieta (na, gal dar Ukraina, bet būtent ji sunkiausiai iš trijų slavų valstybių pergyveno posovietine ekonominę krizę).
Dabartinis (2004 m. duomenys) Lietuvos BVP vienam gyventojui (12 500 dol.), ko gero, Rusiją lenkia ne daugiau kaip 1990 m. Tikriausiai stipriausią postūmį demokratijai Rusijoje Lietuva gali duoti aplenkdama ją bent dvigubai pagal BVP vienam gyventojui.
Nesinorėtų visko suvesti į nuogus skaičius. Tiesiog santykis tarp pragyvenimo lygio ir demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pilietinės visuomenės yra milžiniškos reikšmės ir neginčytinas. Žymus Amerikos politologas Samuelis Huntingtonas teigė, kad nedemokratiškiausios yra vargingosios šalys. Peržengus berods 5 000 dolerių vienam gyventojui ribą valstybė žengia į „nestabilios demokratijos“ fazę, kuriai vis dar būdingi perversmai ir diktatūros. O peržengus berods 15 000 dol. ribą demokratinės valstybės jau nebesidairo atgal.
Lietuva turi ne tik turtėti, bet ir žmoniškėti. Policininkai turi pradėti šypsotis ir elgtis pagarbiai. Autobusai turi nevėluoti ir negaišinti keleivių laiko. Mokyklos ir universitetai teikti kokybiškas paslaugas. Darbdaviai turi būti mandagūs su savo pavaldiniais. Juk lietuviai, išvažiavę dirbti į Angliją, ne tik džiaugiasi didesnėmis algomis, bet ir tuo, kad niekas ant jų nerėkia ir niekas iš jų nesityčioja.
Žmonių judėjimas tarp dabartinės Europos Sąjungos ir likusios Rytų Europos tik didės. Jei Rusija nenuspręs visiškai užsidaryti, didės ir migracija, ir sezoninių darbininkų srautai. Kaip Lietuva pavydėjo ir mokėsi iš Vakarų, taip bus su rusais, baltarusiais ir kitais. Taigi sėkmingai vystydamasi Lietuva gali savo pavyzdžiu bei laimėjimais užkrėsti ir kaimynus. Kaip mes norėjome gyventi „kaip Švedijoje“, taip greitai baltarusiai gali imti norėti gyventi „kaip Lietuvoje“.
Pilietinės visuomenės projektas „Padėka daugiavaikėms šeimoms“ http://www.omni.lt/?i$9359_327699$z_330884)
