Kultūros atstovė Galina Dauguvietytė prisipažino esanti nusivylusi tiek tautiečiais, tiek valdžia, tačiau galimybe įsikurti kitoje šalyje niekada nemaniusi pasinaudoti.
– Neseniai praūžė rinkimai. Ar ėjote balsuoti? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė G. Dauguvietytės.
– Kiekvienąkart sąžiningai einu. Tik šįkart išdaviau partiją, už kurią nuolat balsuodavau... Tikiuosi, nesuklydau.
Anuomet rinkimų diena man asocijavosi su švente. Na, kai buvome priversti balsuoti už tą, už kurį liepta, telikdavo tik šmaikščiai į tai pažiūrėti. Šokdavome, dainuodavome, koncertų klausydavomės. Gal ir dabar taip būtų galima žmones masinti?
– Ko nors dar tikitės iš valdžios?
– Žinoma. Seku politiką, man įdomu. Ne visi juk valdžion atėję tik sau į kišenes krauna, vis dar tikiu sąžiningais žmonėmis.
– Kaip vertinate šiandienį šalies kultūros lygį?
– Deja, nėra per daug ką vertinti... Neskiriama lėšų protingiems projektams, o ir tie patys menininkai pasiduoda komercijai. Tauta pasitenkina per televiziją rodomais serialais, kuriuos „kepa“ neatsižvelgdami į kokybę. Vienodi siužetai, visur tokios pat madingai gražios mergelės – jokio individualumo, jokios drąsos. Tai kur čia menas?
– O pati dar apsilankote teatre?
– Neinu. Neįdomus repertuaras, o man pačiai labiau patinka lietuviška klasika. Mielai pažiūrėčiau ką nors iš Žemaitės kūrinių, Kristijono Donelaičio... Pamiršę visi lietuvišką kultūrą, neįdomu užsienietiški, modernūs.
– Nesidomite moderniuoju menu?
– Buvau keliuose vadinamuosiuose moderniuose spektakliuose ir pasižadėjau jų nebežiūrėti. Nesu nusistačiusi prieš modernizmą, tačiau prisidengiant naujovėmis tik sudirbinėjami klasikai. Bet gal geriau ką savo sumąstyti, užuot klaidingai interpretavus?
– O kaip vertinate muzikos sceną?
– Lietuviška estrada visada buvo melodinga. Atrodo, gali dainuoti bet kokiu balsu, o vis tiek gražiai skamba. Domiuosi ir dabartiniais atlikėjais, bet vis tiek traukia mano jaunystės atlikėjai. Esu ir Freddie Mercuryʼio ir Celine Dion gerbėja.
– Išleidote jau trečią knygą. Iš kur semiatės tiek jėgų?
– Na, veiklos trūkumu negaliu skųstis. Vis kokie interviu, žurnalistai įvairiais klausimais skambinėja, po visą Lietuvą važinėju knygą pristatinėti. Pasirodžius pirmai knygai pasižadėjau tuo nebeužsimti. Bet ėmė ir įkalbėjo – pasirodė antra, o dabar ir trečia knyga.
– Kas privertė persigalvoti?
– Nesitikėjau, bet knyga buvo labai populiari, tad leidėjai vis prašė... O ir vyras, amžiną jam atilsį, siūlė pasinaudoti proga. Neklausiau jo, griežtai pasakiau „ne“, tačiau po jo mirties pamaniau, kad būtų likęs patenkintas.
– Ar domitės kritika? Kaip ją vertinate?
– Niekada neskaitau jokių atsiliepimų, net laidų nežiūriu apie save. Juk geriausiai pati save pažįstu. Visą gyvenimą buvau patrakusi, kai kas gali smerkti už daugelį dalykų, tačiau esu laiminga, dėl nieko nesigailiu – tai kam kitų klausyti?
– Kažkada teko gyventi Prancūzijoje. Niekada nemanėte visam laikui iš tėvynės išvažiuoti?
– Dabar, kai pagalvoju, turėjau nuostabų gyvenimą. Buvau vos 19 metų, vyras, pusiau korsikietis, dešimtmečiu vyresnis gydytojas. Neturėjau kuo skųstis, tačiau taip ilgesys ėmė, tad nieko niekam nesakiusi grįžau. Ir daugiau išvažiuoti nebenorėjau.
– Grįžote po karo. Neišsigandote sugriautos šalies?
– Norėjosi tik prisidėti, kad kuo greičiau atsigautume. Sugriautus pastatus tvarkėme, stengėmės. Trūksta dabar žmonėms bendruomeniškumo. Visi kaip lokiai savuose urvuose pasislėpę, aplinkinių, artimųjų bijo. Pražudys toks svetimumas vienas kitą.
– Matote šviesių perspektyvų?
– Tiesą sakant, juokiuosi iš tų, kurie tikisi sulauksiantys tūkstančių išvykusių emigrantų. Gal tie vyresni ir grįš, bet jų vaikai jau auga svetimose mokyklose – kas jiems ta Lietuva... Žmogus nuolat ieškojo, kur geriau. Nesmerkiu, tačiau nemanau, kad kaip tauta išliksime. Vargu ar kas liks po kokio pusšimčio metų.
– Po vyro mirties buvote dingusi iš viešosios erdvės. Kaip dabar vertinate vienatvę?
– Neturiu nė vieno giminaičio, esu vieniša, tačiau ne viena. Kaip ir sakiau, veiklos netrūksta, draugų yra. Vienatvė daug ko išmokė. Ir dabar galiu pasakyti, kad esu laiminga.
– Kas jus gydo sunkiais laikotarpiais?
– Visą gyvenimą gydžiausi tik knygomis. Nuo meilės, ligų, nesėkmių. Per gyvenimą esu perskaičiusi šimtus knygų. Ir vyrui mirus nieko kito nedariau, tik skaičiau pusantrų metų.
