Pradėti reikėtų nuo to, kad vienybės trūksta ir pačioje Europos Sąjungoje. Šį teiginį dabar geriausiai iliustruoja Graikijos istorija. Tai, ką Atėnai bando pavaizduoti kaip „pasipriešinimą Briuselio diktatui“, iš tikrųjų gali tapti ne tik rimtu ekonominiu, bet ir politiniu išbandymu ES. Ne taip stipriai, tačiau irgi pastebimai Europos Sąjungos pozicijas silpnina stiprėjantys euroskeptikų judėjimai Vakarų Europos valstybėse, nevienareikšmiškai vertinami europinio politinio lauko žaidėjai, tokie kaip Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas ar Prancūzijos kraštutinio dešiniojo Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen.
Susivienijusi Europa nesugebėjo pademonstruoti aukštos klasės ir reaguodama į Ukrainos krizę. ES veikė gana atsargiai, lėtai įsibėgėdama. Esminiu bandymu sureguliuoti pseudoseparatistinį konfliktą Rytų Ukrainoje (kurį vertėtų tiesiai apibūdinti kaip Rusijos agresiją prieš Ukrainą) tapo Minsko susitarimai, kurie realiai neveikia ir tik didina painiavą Ukrainos krizės istorijoje.
Tokioje situacijoje Vakarų pasaulio flagmano vaidmuo ir vėl atitenka JAV. Negalima teigti, kad Vašingtonas tų pačių įvykių Ukrainoje kontekste reagavo daug sėkmingiau nei Europos Sąjunga, tačiau JAV pasižymi didesniu ryžtingumu veikti. Taip pat verta prisiminti ir tai, jog JAV yra esminė karinė NATO bloko galia ir šio bloko šerdis. Būtent JAV priėmė sprendimą dislokuoti savo pajėgas Baltijos valstybėse ir Lenkijoje, Bulgarijoje bei Rumunijoje, reaguodamos į naujus jų saugumui kylančius iššūkius. Be to, Vašingtonas yra piešiamas kaip pagrindinis priešas propagandinėje Rusijos, įsukusios nestabilumo spiralę Rytų Europos regione, retorikoje.
Visa tai leidžia kalbėti apie JAV ir Europos Sąjungos santykių temos aktualumą. Nuo šių santykių būklės iš esmės priklauso ir Vakarų pasaulio, kaip vieningos geopolitinės galios, gebėjimas reaguoti į besikeičiančią globalią situaciją.
Nors atrodytų, jog JAV ir Europos Sąjungos santykius iš esmės galima apibūdinti kaip gerus ir partneriškus, čia irgi neapsieinama be konfliktinių situacijų. Susivienijusi Europa turi gana nemažai priekaištų JAV.
Iš reikalų, kurie gadina JAV ir ES (ar atskirų Europos Sąjungos valstybių) santykius, pirmiausia galima paminėti įtarimus dėl ČŽV slaptųjų kalėjimų Europoje. Ši istorija nėra nauja, tačiau gana gerai atspindi JAV ir ES nesutarimus. Įtarimai dėl slapto ČŽV kalėjimo, kuriame galėjo būti kalinami JAV sulaikyti terorizmu įtariami asmenys, buvo palietę ir Lietuvą. Aiškaus oficialaus atsakymo, ar mūsų šalies teritorijoje buvo toks objektas, ar ne, nėra iki šiol, gana migloti atsakymai ir apie analogiškus objektus Lenkijoje bei Rumunijoje (atrodo, kad tokie kalėjimai Europoje tikrai kurį laiką veikė, o Lenkija tai neseniai ir pripažino. Ši istorija, be jokių abejonių, pakenkė JAV ir susivienijusios Europos dialogui, tačiau ne taip smarkiai kaip kiti panašūs tarpusavio santykių trikdžiai.
Pleištą į JAV ir Europos santykius įkalė ir informacija, kurią pagrobė buvęs JAV nacionalinio saugumo agentūros darbuotojas Edwardas Snowdenas ir paviešino „WikiLeaks“. Tai duomenys, rodantys, jog JAV šnipinėjo savo partnerius Europoje. Pirmas skandalas kilo prieš dvejus metus, kai buvo paviešinta informacija, kad JAV žvalgyba šnipinėjo aukštus Vokietijos pareigūnus. Be kita ko, tarp paviešintų faktų buvo minimas ir šalies kanclerės Angelos Merkel mobiliojo telefono pasiklausymas. Anuomet šis skandalas kuriam laikui rimtai atšaldė Vokietijos ir JAV santykius ir paveikė ES santykius su JAV.
Visai neseniai tokio pat pobūdžio skandalas sudrebino ir Prancūziją. Tos pačios „WikiLeaks“ duomenimis, JAV nuo 2006 iki 2012 metų slapta klausėsi Prancūzijos prezidentų pokalbių ir kitais būdais rinko slaptą informaciją. Buvo klausomasi buvusių Prancūzijos lyderių Jacques‘o Chiracko ir Nicolas Sarkozy bei dabartinio šalies prezidento Francois Hollande‘o pokalbių. Tai tapo dar vienu skaudžiu smūgiu JAV ir Europos santykiams. Prancūzijoje net pasigirdo raginimų suteikti politinį prieglobstį „WikiLeaks“ įkūrėjui Julianui Assange‘ui, kuris pastaruosius trejus metus slapstosi nuo Švedijos teisingumo Ekvadoro ambasadoje Londone.
Tarp naujų skandalų yra ir JAV bei Vokietijos žvalgybų bendradarbiavimas. Ne taip seniai tapo žinoma, kad Vokietijos slaptosios tarnybos padėjo JAV vykdyti specialiąją veiklą, arba, kitaip sakant, šnipinėti, Vokietijos teritorijoje. Dabar Vokietijoje reikalaujama paviešinti objektų, kuriuos Vokietijos federalinė žvalgybos tarnyba padėjo stebėti JAV nacionalinio saugumo agentūrai. Įtariama, kad JAV specialiosios tarnybos taip galėjo vykdyti pramoninę žvalgybą, tačiau verta paminėti ir tai, kad nepasitenkinimas kilo ir iš JAV pusės. Dėl Bundestago komitetui nutekintos informacijos apie slaptųjų tarnybų bendradarbiavimą JAV nebegali patikėti Vokietijai slaptų dokumentų ir kalbama apie žvalgybų bendradarbiavimo apribojimą ar net bendrų projektų nutraukimą.
Tinklalapyje dw.com/ru rašoma ir apie tai, kad Vokietijos specialiosios tarnybos padėjo JAV šnipinėti ne tik savo šalies teritorijoje, bet ir kitose Europos valstybėse. Pavyzdžiui, manoma, kad buvo šnipinėjami Prancūzijos valstybės tarnautojai ir strateginių verslo struktūrų (pavyzdžiui, Europos aviacijos ir aeronautikos koncerno EADS ir koncerno „Eurocopter“) pareigūnai. Visa tai nestiprina pasitikėjimo JAV tarnybomis.
Dėl šlubuojančių JAV ir Europos Sąjungos santykių yra įstrigęs ir ambicingas dvišalis susitarimas dėl laisvosios prekybos zonos tarp abiejų Atlanto pusių. Pažymima, kad tai būtų didžiausia dvišalė prekybos sutartis istorijoje: ji iš esmės sukurtų milžinišką bendrą rinką, apimančią 28 ES valstybes ir JAV. Suprantama, tokiam susitarimui parengti ir įgyvendinti reikia laiko ir didžiulių pastangų, tačiau didžiausia kliūtimi jo įgyvendinimo kelyje kol kas yra nepakankamas tarpusavio pasitikėjimas, kurį susilpnino taip pat ir minėti skandalai.
Tačiau naujojo šaltojo karo situacijoje (o būtent taip, straipsnio autoriaus nuomone, galima būtų apibūdinti dabartinę geopolitinę padėtį) sąjungininkų nesutarimai gali kainuoti labai brangiai. Kaip nesunku pamatyti, nesutarimų skaičius, nors ir nedaug, bet didėja. Vašingtonui sunkokai sekasi atkurti buvusį pasitikėjimą susivienijusios Europos akyse.
Čia galima padaryti dvi esmines išvadas. Pirma – JAV reikėtų susirūpinti savo santykiais su susivienijusia Europa. Akivaizdu, kad šiuose santykiuose trūksta skaidrumo, o tai automatiškai lemia pasitikėjimo stoką. Kuo mažiau skandalų ir nesusipratimų, tuo lengviau bus partneriams plėtoti transatlantinį dialogą (kuris, tiesą sakant, labiau yra reikalingas Europai nei JAV). Nuo šio klausimo iš esmės priklauso Vakarų pasaulio vieningumas ir jo gebėjimas reaguoti į aktualius iššūkius.
Taip pat reikia suprasti, kad Vakarų pasaulio vieningumą naujojo šaltojo karo situacijoje stengiasi ir toliau stengsis skaldyti tie, kurie mato šiame vieningume pavojų sau. Pirmiausia turima omenyje Rusija, kuri pozicionuoja save kaip priešybę Vakarų pasauliui ir pagal galimybes su šiuo pasauliu kovoja. Beje, straipsnio pradžioje minėta Ukrainos krizė yra šios kovos dalis: Maskva stengiasi nepaleisti Ukrainos iš savo įtakos zonos į, kaip ji įsivaizduoja, Vakarų pasaulio įtakos zoną. Viena iš globalios tokio pobūdžio kovos priemonių – antiamerikietiškumo kurstymas per Rusijos valdomus tarptautinius žiniasklaidos kanalus ir atitinkamų jėgų Europoje palaikymas. Maskva pirmiausia orientuojasi į savo nacionalistines (tautiškai angažuotas) jėgas, kurios grindžia savo veiklą priešinimusi „JAV kultūriniam imperializmui“ ir pan. Tai iš dalies paaiškina ir tai, kodėl Rusija finansuoja M. Le Pen Nacionalinį frontą.
Bet kokiu atveju visa tai yra rimtas iššūkis JAV ir susivienijusios Europos santykiams, tačiau norisi tikėti, kad šį iššūkį bendromis pastangomis pavyks sėkmingai įveikti. Šiandien JAV ir ES negali leisti sau tokios prabangos kaip tarpusavio nesutarimai.
