Europos Sąjungą (ES) kankina paradoksas. Euro problemas išspręstų tik gilesnė integracija, bet pasitikėjimas ES – rekordiškai žemas.
Prieš metus, kai Prancūzija išsirinko naująjį prezidentą Francois Hollandą, jau atrodė, kad pinigų sąjungoje vėl prasidės augimas, bet taip neatsitiko. Šiandien analitikai ir ES pareigūnai pripažįsta vis dar nežinantys, kaip priversti euro zonos ekonomikas augti. „Nežinome, kaip sukurti augimą – ekonomistai dėl to nesutaria, – Briuselyje susirinkusiems ES šalių verslo žurnalistams konstatavo Europos politikos studijų centro (CEPS) vadovas K. Lannoo. – Italijos skolinimosi kaina dabar žemiausia per pastaruosius trejus metus, bet niekas negauna kreditų, nors jų kaina – ekstremaliai maža. Kas iš to, kad Europos centrinis bankas (ECB) skolina rekordiškai pigiai, vos su 0,5 proc. palūkanų norma, verslas Pietuose negali gauti kredito ir už 7 proc., tad ECB visų problemų neišspręs.“
Problemos juda į Šiaurę
Pasak jo, šiandien krizė euro zonoje juda į Šiaurę. „Pietų Europa mažina darbo jėgos kainą, bet Belgija, Danija, Olandija jau jaučia karštį iš Pietų. Pavyzdžiui, Olandijoje kas savaitę atsiranda po 25 tūkst. naujų bedarbių. Kompanijos kraustosi piečiau – uždaro biurus Vakarų Europoje ir atidaro, tarkime, Ispanijoje, – tad problemos greitai nesibaigs, jos keisis“, – miglotas ateities perspektyvas pabrėžia analitikas.
K. Lannoo teigimu, atskleidus Reinhardo ir Rogoffo klaidingas tyrimo prielaidas, valstybių taupymo nauda tapo neaiški. „Šiandien nebegalime pasakyti, ar yra koks nors limitas, kokio dydžio valstybės skola turi būti. Juk krizės kamuojamos euro zonos valstybių skolos vidutiniškai siekia apie 90 proc. BVP, o JAV – 110 proc., bet pastarųjų ekonomika auga“, – aiškino ekspertas. Viskas, ką šiandien galime pasakyti apie Europą, pasak K. Lannoo, yra žodis „kapanojimasis“, o vienintelis kelias eurui išlikti, CEPS vadovo teigimu, tai ėjimas ekonominės ir politinės sąjungos link. „Briuseliui stinga aiškios strategijos, kaip bus pasiekta politinė sąjunga, jei ne – sugrius ir bendroji valiuta“, – įsitikinęs žinomo analitinio centro vadovas.
Pasitikėjimo krizė
Europą šiandien krečia ne finansų ar valstybių skolų, o pasitikėjimo krizė. Tą pripažįsta ir ES institucijų atstovai, kaip vienintelę išeitį iš dabartinių problemų matantys politinės integracijos gilinimą. „Paradoksas. Šiandien reikia derėtis dėl gilesnes politinės organizacijos, nes monetarinė sąjunga nėra užbaigta, bet, iš kitos pusės, žiūrime į visuomenės apklausas ir matome, jog šiais laikais Europa nėra labai populiarus terminas. Mums reikia kalbėti apie tai, kad politinės integracijos gilinimas nėra daugiau ar mažiau Europos, tai – geresnė Europa“, – Briuselyje susirinkusiems verslo žurnalistams neoficialiai kalbėjo EK pareigūnė.
Anot K. Lannoo, kad atgautų visuomenės pasitikėjimą, Briuselis turi pasitelkti simbolinius dalykus, pavyzdžiui Europos parlamento kasmėnesinės rotacijos į Strasbūrą. „Briuselio biurokratai galėtų ir algas laikinai susimažinti taupymo sumetimais, tai būtų simbolinis žingsnis, bendrumo paieškos“, – svarstė K. Lannoo.
Iššūkis – konkurencingumas
Vokietijos diplomatas prie ES, nenorėjęs atskleisti tapatybės, priminė, kad Europoje gyvena vos 7 proc. pasaulio gyventojų, tačiau čia pagaminama 25 proc. pasaulinės produkcijos, o socialinės išlaidos sudaro apie 40 proc. pasaulinių išlaidų. „Reikia dirbti labai sunkiai, kad palaikytume šitą lygį ir būtume konkurencingi su tokiais augančiais pasaulio centrais kaip Brazilija, Kinija. Šiandien baimę labiausiai kelia nedarbo lygis pietinėse šalyse ir reikia daryti viską, kad keltume kontinento konkurencingumą, – dėstė Vokietijos diplomatas. – Visada gali kaltinti Berlyną ar Briuselį, bet portugalai, ispanai – jie turi prisiimti atsakomybę už savo ateitį.
Gali išleisti dar 100 milijardų eurų, bet taip padėties nepakeisi.“ Sunkiai dirbantis šiaurietis, mokantis lėbaujančių pietiečių skolas, per pastaruosius metus jau tapo ES politikos stereotipu, lyg lenkų santechnikas, žymėjęs pigios darbo jėgos iš Rytų Europos plūstelėjimą į Vakarus. Šie stereotipai toliau sėkmingai drasko Europos vienybės siekius, sklindančius iš Briuselio. Tačiau „Reuters“ skaičiavimais, nors per trejus su puse euro krizės metų bankams gelbėti išleista daugiau kaip 400 mlrd. eurų, iš mokesčių mokėtojų kišenių neatimta nė cento. Vokietijos, Austrijos, Nyderlandų, Prancūzijos vyriausybės per tuos metus sutaupė milijardus eurų dėl sumažėjusių skolinimosi finansų rinkose kaštų.
Nacionalinės valstybės „išeis“
Pierre’as Defraigne’as, analitinio centro „Madariaga“ vadovas taip pat tvirtina, jog pagrindinis iššūkis šiandien – padidinti Europos konkurencingumą ir sukurti darbo vietų. „Euro zona nėra optimali valiutos sąjunga, nes joje iki galo neveikia darbo jėgos judėjimas, atlyginimo lankstumas, – kalbėjo P. Defraigne’as. – Monetartinė politika tampa iššūkiu, kai turime tiek skirtingų valstybių, todėl reikia rasti priemonių, kaip jas suvienodinti. Sveiki viešieji finansai yra siekiamybė, bet svarbiausia didinti konkurencingumą.“ Analitikas nacionalines valstybes Europoje prilygino žūvantiems kariams. „Kaip sakoma, kariai ne miršta, o išeina, taip ilgainiui turi būti ir su nacionalinėmis valstybėmis.“
FAKTAI: Vokietija išlošė iš euro krizės
Dėl euro krizės Vokietijos finansų rinkose skolinasi daugiau nei dviem procentiniais punktais pigiau
Draudimo bendrovės „Allianz“ skaičiavimais, 2010–2012 m. dėl atpigusio skolinimosi vokiečiai sutaupė 10,2 mlrd. eurų, 10 metų obligacijų pelningumui nukritus nuo 3,39 proc. iki 1,18 proc.
IfW ekonomikos instituto skaičiavimais, Vokietija vien 2011 m. sutaupė 8,6 mlrd. eurų biudžeto lėšų dėl žemų Europos centrinio banko palūkanų normų ir „saugios užuovėjos” investuojantiems šalyje. 2012-aisiais ši suma siekė 9,6 mlrd. eurų
