Geopolitika.lt
Sekant įvykius Egipte kilo mintis situaciją vienoje didžiausių arabų šalių pavadinti kino gurmanams žinomo filmo pavadinimu – „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“. Tik šį kartą norėtųsi klaustuko sakinio gale, nes tai, kas vyksta Egipte, vargu ar galima laikyti pavasariu. 2011 metų įvykiai garsiai nuskambėjo kaip Arabų pavasaris arba nubudimas, tačiau dabar atrodo, kad Egiptą apgaubė šaltas ir neramus ruduo ar šalies nubudimą pakeitė košmaras.
Turistų (tarp jų ir lietuvių) pamėgta šalis niekaip negali pajudėti į priekį. Revoliucija – pora žingsnių pirmyn, religinių partijų įsigalėjimas – žingsnis atgal, karinis perversmas – dar pora žingsnių atgal. Šitaip egiptiečiai mokosi, kad demokratija negimsta per naktį, keletą mėnesių ar net metų. Demokratinei praktikai įsigalėti tiek žmonių mąstyme, tiek politikų ir kitų dalyvių veiksmuose gali prireikti ištisos kartos.
Kas pavogė revoliuciją?
Egipto visuomenė yra labai susiskaldžiusi: vieni piliečiai remia buvusį H. Mubarako režimą, kiti – religines partijas, dar kiti šliejasi prie liberalių, pasaulietiškų politinių jėgų. Tad paklausę, kas kaltas dėl užslinkusios žiemos, gautume pačių įvairiausių atsakymų: protestus prieš porevoliucinį prezidentą remia ir skatina tarptautinė bendruomenė; religinės jėgos, demokratiškai išrinktos, visiškai nedemokratiškai uzurpavo valdžią ir kitas visuomenės gyvenimo sritis; Egiptą arčiau prarajos stumia ekonominiai sunkumai ir Musulmonų brolijos nesugebėjimas juos spręsti; neteisėtas armijos kišimasis į politinius šalies reikalus kiša koją demokratinės valdymo sistemos plėtojimui.
Tiesa slypi kažkur per vidurį. Visi išvardinti veiksniai prisidėjo prie dabartinės politinės krizės Egipte, tačiau apskritai nestabilią situaciją šioje šalyje galima būtų aiškinti vieningos Egipto ateities vizijos nebuvimu. Kaip ši šalis turi atrodyti ateityje – kaip šiuolaikinė Turkija, vedama nuosaikių pažiūrų religinės partijos? Kaip liberali Vakarų valstybė? Ar kažkas panašaus į itin konservatyvią Saudo Arabiją (vizija, Egipte aktyviai propaguojama salafitų pakraipos partijų)? Kokią vietą Egipte turėtų užimti kariuomenė ir kiti veikėjai, tokie kaip religiniai lyderiai?
Dauguma Vakarų vyriausybių slapčia trina rankas dėl prezidento Mohammedo Mursio nušalinimo ir įkalinimo. Reikia pripažinti, kad Vakarams religinės partijos ir lyderiai yra siaubą keliantis dalykas, kuriuo reikia kuo greičiau atsikratyti. Tačiau džiaugtis dėl brutalaus armijos įsikišimo į besivystančią demokratiją nederėtų – vis dėlto po daugybės autokratinio valdymo metų M. Mursis buvo išrinktas laisva Egipto piliečių valia, pasibaigus jo kadencijai, jie būtų galėję išsirinkti kitą šalies vadovą.
Revoliucija – lengviausias darbas
Egiptiečių manymu, 2012 metų prezidento rinkimus laimėjęs M. Mursis buvo geriausias pasirinkimas iš blogiausių. Revoliucionieriai buvo įsprausti tarp islamistų kandidato ir politiko iš nuversto prezidento H. Mubarako stovyklos, todėl nenuostabu, kad pirmasis gavo daugiausia balsų. M. Mursį iškėlusi Musulmonų brolija buvo ir tebėra populiari Egipte ne tik dėl šio judėjimo religinio atspalvio, bet ir dėl ilgalaikės opozicijos senajam režimui, didelio dėmesio socialinėms paslaugoms, ganėtinai žemo korupcijos lygio ir stiprios partinės disciplinos. Ilgą laiką uždrausta dalyvauti politiniame šalies gyvenime po revoliucijos Musulmonų brolija ėmė rinkti pergales (2011–2012 metais parlamento rinkimuose, 2012 metais prezidento rinkimuose bei referendume dėl Konstitucijos pataisų). Tačiau laimėti rinkimus yra nepalyginamai lengviau nei gerai valdyti, o ypač ekonomiškai sunkiais laikais.
Dar iki 2011 metų revoliucijos Egipto ekonomika išgyveno sudėtingą laikotarpį: lėtas kilimas, didelis jaunimo nedarbas, itin išpūstas ir neefektyvus valstybinis sektorius bei didelė valstybės skola. Egiptui reikėjo skubių ir reikšmingų reformų, tačiau visi žinome, kaip politiškai sudėtinga tai padaryti. Subsidijuojamu maistu ir degalais daugiausia naudojasi vargstantieji, jie yra stipriausi Musulmonų brolijos rėmėjai. Galbūt todėl naujasis prezidentas ir pabijojo vykdyti skausmingas reformas.
Per porą M. Mursio valdymo metų Egipto ekonomika ne tik kad neatsigavo, bet ir smuko, o gyventojai dar labiau nuskurdo. Šalis yra kamuojama stagfliacijos – aukštos infliacijos ir sustojusio arba labai lėto kilimo – 2012 metais BVP augo 2,2 proc., o infliacija laikėsi virš 8 procentų. Negana to, stringant ekonomikai socialinės išlaidos tikrai nemažėja (dažnai didėja), todėl įvairios subsidijos, išmokos bei pačios valstybės skolos aptarnavimas didina jau ir taip nemažą biudžeto skylę, ji šiais metais gali siekti 10 proc. (prisiminkime, kad ES šalyse aukso viduriukas yra ne daugiau kaip 3 proc.). Beveik trys ketvirtadaliai Egipto biudžeto yra išleidžiama valstybės sektoriaus atlyginimams, subsidijoms ir palūkanų mokėjimui. Akivaizdu, kad Egipto politikai turi susiimti ir įgyvendinti skaudžias, bet būtinas reformas – ypač didinant mokesčius ir mažinant subsidijas, ką ir rekomendavo Tarptautinis valiutos fondas. Tačiau kuris politikas ar partija imtųsi įgyvendinti priemones, prilygstančias politinei savižudybei? Tikrai ne Musulmonų brolija, pirmą kartą po dešimtmečius trukusios priespaudos atėjusi į valdžią.
O demokratiškai atėję į valdžią, jie labai nedemokratiškai griebėsi visko. Po ilgo autokratinio valdymo šitaip daug kur pasaulyje suvokiama pergalė – laimėtojas pasiima viską. Taigi Musulmonų brolija su M. Mursiu priešaky ėmėsi konsoliduoti savo valdžią. Spaudė teismus, armiją, kišo savus į kitas biurokratines įstaigas. Visa tai pamatę, buvę revoliucionieriai netrukus grįžo į aikštes ir gatves, nes jiems pabodo žiūrėti, kaip vagiama jų revoliucija. Jiems į talką labai noriai atėjo armija, nusprendusi, kad nenori tūnoti barakuose ir leisti patiems politikams ir gyventojams tvarkytis šalyje.
Taip dar visai naujagimė demokratija buvo išmesta į Nilą. Nei politikai, nei patys egiptiečiai nenori valdyti visuotiniu sutarimu. O ir koks gali būti sutarimas, jei niekas nežino, koks turi būti Egiptas, ir kiša tik savo vienintelę – teisingiausią – versiją. Politikai nemoka tartis su kitų pažiūrų atstovais ir ieškoti visus tenkinančio kompromiso. Gyventojai taip pat nelaukia kitų rinkimų, kurie duotų šansą valstybės vairą palaikyti kitiems politikams. Lieka tikėtis, kad abi pusės atsipeikės nepridarius per didelės žalos valstybei ir demokratija liks vieninteliu žaidimu mieste.
