Dar prieš parduotuvės atidarymą nustebau išvydusi iš keliolikos žmonių nusidriekusią eilę, visa tai šiek tiek priminė tėvų ir senelių menamus sovietinius laikus, kai tekdavo lūkuriuoti norint įsigyti deficitines prekes. Skrybėliuota vidutinio amžiaus moteris patikino, kad taip būna visada, kai atveža naujas prekes.
Pigiau ir tikriau nei Gariūnuose
Lygiai dešimtą valandą pardavėjos atrakino duris ir į parduotuvę įgriuvo minia žmonių. Žmonės pulte puolė prie lauko drabužių – paltų, striukių, kailinių, kurių kainos svyravo nuo 35 iki 700 litų. Beje, patys brangiausi karakulio bei audinės kailiniai nupirkti greičiausiai.
Taip pat ne maža pirkėjų masė stoviniavo prie avalynės ir rankinių. Per pirmajį pusvalandį aptikau visiškai naujus „Ara“ firmos odinius batelius už 39 litus. Kol apžiūrinėjau batus, prie manęs priėjo daili blondinė ir pasiteiravo, ar pirksiu juos, jei ne – paprašė leisti pasimatuoti jai.
Savo odisėjos metu aptikau geresnės kokybės rūbų skyrių, kuriame puikavosi vien grasūs prekės ženklai – „Guess“, „Calvin Klein“, „Ralph Lauren“, „Michael Kors“ ir kt. Jų visų kainos kiek aukštesnės nei drabužių kitoje salės dalyje, tačiau ne didesnės nei turgavietėse parduodamų plagiatų. Pavyzdžiui, orginali „Marc Jacobs“ palaidinė tekainavo 28 litus.
„Ponių laimės“ virtuvė iš arti
Apie tikrąją dėvėtų rūbų parduotuvių virtuvę mums papasakojo metus ten dirbanti panevėžietė Lina: „Pirkėjų kontingentas labai margas – lankosi tiek pensinio amžiaus moterys, tiek miesto savivaldybės darbuotojai ar net labai pasiturintys žmonės. Mūsų parduotuvė nėra didelė, bet žmonių sulaukiame gan daug. Kai pasirodo naujas prekių asortimentas, dienos apyvarta būna nuo 700 iki 1000 litų.“
Tačiau moteris patikino, kad geriausios prekės tikrai nepasiekia klientų. Pardavėjos rūšiuodamos prekes gali nusipirkti labiausiai patikusius drabužius daug pigiau. „Galiu drąsiai pasakyti, kad esu patenkinta savo darbu – jis nėra fiziškai sunkus, o ir kokybiškų rūbų, avalynės ir aksesuarų niekada nepristinga“, – patirtimi dalijasi pardavėja.
Ar šio verslo virtuvė blizga?
Tačiau ar viskas auksas, kas auksu žiba? Ar iš tiesų ten ir apsipirkti, ir dirbti taip smagu? Ne visi klientai malonūs ir mandagūs, o kur dar dezinfekcinių chemikalų kvapas ir poveikis organizmui. Lina teigia, kad daug sunkiau dirbti toms, kurios yra alergiškos dezinfekcinėms priemonėms. Tokios pardavėjos kenčia nuo kosulio, slogos, čiaudi, išsausėja ir skeldi jų rankų oda.
Moteris sako, jog didelių konfliktų pavyksta išvengti, tačiau kartais pasitaiko vagysčių. Juk sunku parduotuvėje be vaizdo kamerų pastebėti visus klientus, kad neišsineštų kokio daikto. „Dažniausiai pirkėjai reiškia pretenzijas dėl kainų ar grąžinimo sąlygų, tada mėginame diplomatiškai išspręsti konfliktą“, – pasakoja panevėžietė Lina.
Parduotuvių maniakės išpažintis
Vaida iš Vilniaus jau ketverius metus apsiperka dėvėtų rūbų parduotuvėse: „Tuomet buvau studentė, nedirbau, todėl negalėjau išlaidauti. Kartą su drauge užklydome į buitiškai vadinamą skuduryną, tada supratome, jog ten galima rasti gražių ir kokybiškų rūbų.“ Po kurio laiko merginos įsigudrino ir pradėjo savo tikruosius žygius po padėvėtų drabužių parduotuves: „Turėjome sistemą – susitikdavome ryte ir apvažiuodavome kokius 4 – 5 taškus.“
Nors Vaida – dirbanti moteris, kuri tikrai galėtų sau leisti apsipirkti prekybos centruose, ji ir toliau apsiperka „skudurynuose“. Mergina teigia, kad tai savotiška pramoga, azartinis žaidimas, kurio metu stengiesi nustebinti save ir nusipirkti kuo geresnį daiktą už mažesnę kainą. Sėkmingiausias jos pirkinys – vasarinė suknelė, kainavusi tik 28 centus. „Ji buvo labai graži ir mėgstama, sulaukusi daug komplimentų“, – savo prisiminimais dalijasi Vaida.
