Jeigu protestuotojai būtų išsiskirstę ramiai, valdžia nebūtų pasimokiusi, sklido žiniasklaidoje užuominos, aptariant riaušėmis pasibaigusią sausio šešioliktosios demonstraciją, nors visi iki vieno riaušes smerkė, reikalaudami jų sukėlėjus bausti. Būdingas mąstymas: riaušės smerktinos, jų kėlėjai baustini, tačiau jos paliko ir gerų dalykų – pamoką politikams, kuria jie jau ir naudojasi.
„Netikiu, kad ir dabar valdžia būtų ko nors išmokusi, – rašiau „Amerikos lietuvyje“ (2009-01-24), – nes iki šiol dar nė viena jų nebuvo linkusi tokiu keliu pasukti, visada per daug meilės rodydama išminčiai „mes viską žinom“. Beje, šiek tiek klydau. Pirmiausia valdžia įsitikino, kad ja nepatenkintieji atsakymų į savo klausimus jau drįsta ieškoti kiaušiniais į Seimo langus ir visuomenėje randa, jeigu ir ne pritarimo, tai bent pateisinimo, kaip pakaitalo ramiam veiksmui, kuriuo nė kokių atsakymų iki šiol negaudavo. Ir vargu ar tokiu atveju kitą kartą, sakykim, per įvyksiančią demonstraciją vasario trečią, Seimo pirmininkas drįs ramiai pietauti „Stikliuose“, vidaus reikalų ministras svečiuosis užsienyje, premjeras užsitrenks duris savo įstaigoje, policijos vadovas prileis demonstruotojus prie Seimo arčiau negu įstatymų reikalaujamus 75 metrus, o VSD direktorius iš anksto „nieko nežinos“ apie ruošimąsi riaušėms. O tai – jau nebloga pamoka.
Antra: valdžia visgi kiaušinių neišsigando ir neišsilakstė. Ir taip pat mojo ranka į opozicijos ir ypač konservatorių „iš principo“ nemylinčios ir dėl to ją palaikančios spaudos reikalavimus atsistatydinti.
Trečia: pripažino savo klaidas, priėmė ir pačių konservatorių kritiką, beje, net gana kietą, pažadėjo klaidas taisyti ir eiti toliau. „Mes nesirengiame sustoti“, – tvirtai rėžė premjeras Andrius Kubilius. Kalbėsimės, tarsimės, aiškinsimės protestuotojų reikalavimus, bandydami juos patenkinti.
Geri reiškiniai, ypač kai Kubiliaus pažadai jau pradedami vykdyti. Jis pats kalbėjosi su vasario trečią ketinančių demonstraciją organizuoti smulkiųjų verslininkų organizacijų atstovais, o socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys sausio 28-tą organizuoja socialinį forumą „Dialogas su Lietuva“. Bet čia tik paviršius – dviejų mėnesių Vyriausybės darbo klaidų taisymas. Tačiau ką apie jas padariusius, net tokioms riaušėms priežastį sudariusius, pareigūnus? Aišku, po premjero Kubiliaus atsistatydinimo kiltų jau tikrai didelė maišatis, apie kurios išdavas šiandien neįmanoma net spėlioti, tačiau iš naujo jėgos užsitikrinimas Seime, neabejoju – didele balsų persvara, tikrai praverstų. Padėtų ir kabineto pertvarkymui, nes bent finansų ministro Algirdo Šemetos ir vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio klaidos per didelės, kad į jas būtų galima numoti ranka. Jie turėtų būti pakeisti. Taip pat atleistinas, jau ne kartą savo netinkamumą šioms pareigoms įrodęs, VSD direktorius Povilas Malakauskas. Keistinas ir jau pirmąją tarnybos dieną su žurnalistais susiriejęs dėl apeigų Seimo tualetuose ir apskritai savo padėtyje nesusivokiantis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. Ar gali būti patenkinta tauta policijos vadovo Vizgirdo Telyčėno išmintimi, net įstatymo nepaisant? Riaušių kėlėjai baustini – dėl to niekas nesiginčys, tačiau prie jų privedę valstybės pareigūnai ir nesugebėję, iš tikrųjų – net ir nebandę, jų sutramdyti jau pagirtini? Ar tokia Andriaus Kubiliaus Vyriausybės politika?
Savo nusiteikimą labiau turėtų išryškinti ir jis pats, nes iš jo pareiškimų nelabai aišku, ar pagrindinis valdžios uždavinys yra atsiskaitymas su riaušininkais teismuose, ar rimtas atsiliepimas į protestuotojų reikalavimus, nors ir kiaušiniais į Seimo langus paremtus? Kažin ar ne geriau būtų Kubiliui apie bausmes nekalbėti, nes čia yra teisinės sistemos uždavinys. Premjerui pirmiausia turi rūpėti protesto priežastys ir skubus jų šalinimas, bandant įtikinti smulkiųjų verslininkų organizacijas vasario trečią ruošiamų demonstracijų atsisakyti. Suprantama, tai sunkus uždavinys, nes Kubiliui tenka graužti ir buvusios Kirkilo Vyriausybės nuvalgytus ekonominius kaulus. Pvz., kur gauti jos iš „Sodros“ atsargų iššvaistytą milijardą litų, kuris dabar labai praverstų?
Tačiau ir čia dar ne paskutinė bėda. Kažin ar klaidų ištaisymo užteks Vyriausybei susikaupti pakankamai pinigų ir atlikti piliečiams įsipareigojimus? Kubilius tai žino. Dėl to ir toji taupymo politika, jau net ir seimūnus privertusi susimažinti atlyginimus. Bet tai irgi tik ašaros – santaupų 6 milijonai litų per metus. Vargu ar daug daugiau jų ir sumažinus kitų aukštesnių pakopų valstybės tarnautojų algas, net panaikinus ir tokias nesąmones, kaip įvairius priedus. Žymiai daugiau litų būtų sutaupyta atsisakius įvairių nebūtinų valstybinių projektų, statybų, tokių kaip, pvz., Valdovų rūmai, valdžios įstaigų buveinių prabangių atnaujinimų. Dėkui Dievui, jau susiprasta atsisakyti Gugenheimo muziejaus statybos. Tačiau keista, kad nė mažiausios užuominos nėra apie nepaprastai išlaidžią valstybės valdymo sandarą. Pvz., kodėl net nebandomas svarstyti jau seniai visuomenės keliamas klausimas, kodėl Seimą turi sudaryti 141 narys, kai visiškai pakaktų 101, o esant geriems norams – net 81. Kam reikia apskričių? Tai pat ir trijų didžiųjų – Seimo, prezidentūros ir Vyriausybės? Kai tikrai užtektų dviejų: Seimo ir Vyriausybės arba Seimo ir prezidentūros. Tokios sandaros užtenka net Amerikai. Kam dar steigiama keturioliktoji ministerija, kai užtektų tik vienuolikos, o gal net ir devynių, nes net keturias dabartines lengvai galima prijungti prie kitų. Taip persitvarkius, jau ne tik milijonai, bet ir milijardai susitaupytų. Bet šia kryptimi eiti valdžios šios riaušės, atrodo, dar nepamokė.
