Gegužės 1 dieną Europos Sąjungos (ES) naujokams iš Rytų Europos atsivėrė naujų galimybių ieškoti laimės labiau išsivysčiusiose šalyse.
Emigracija iš Lietuvos jau pasiekė dramatišką mastą. Ar teisingai valstybė elgiasi procesą stebėdama pro pirštus. Apie tai – „Ekonomika.lt“ pokalbis su nuolatiniu proceso stebėtoju Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriumi Boguslavu Gruževskiu.
Kokia iš tikrųjų darbo emigracijos iš Lietuvos būklė? Ar šiuo požiūriu kuo nors išsiskiriame iš likimo brolių?
Klaidinga manyti, kad iš Lietuvos tikrai išvyko ir išvyksta tik tie, kurie neturi darbo arba yra neišsilavinę. Iki 2009 metų krizės buvome labiausiai kvalifikuoti emigrantai. Pirmiausia tai buvo socialinių mokslų specialistai, medikai, vadybininkai, inžinieriai, technologai – diplomuoti žmonės. Kitas svarbus požymis – mūsų emigrantai yra jauniausi (55 proc. yra darbščiausi, energingiausi, labiausiai darbdavių geidžiami 25–31 metų žmonės). Trečia – mūsų emigracijos intensyvumas aukščiausias skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų. Pavyzdžiui, gausiai emigruojančius lenkus pagal šį rodiklį lenkiame 2,2 karto.
Tai, kad iš Lietuvos išvyko 84 tūkst. žmonių, tėra oficiali registruotų emigrantų statistika. Manau, jos nuokrypis yra 40–50 proc. Akivaizdu, kad mums migracija ES kainuoja brangiausiai. Mes netenkame visos kartos. Svarbiausia – vyksta depopuliacija.
Iki 2009 metų apie 60 proc. emigrantų prieš išvykdami turėjo darbą Lietuvoje. Taigi emigracija mūsų nedarbo problemos neišspręs, o tik sušvelnins. Kita vertus, išvažiuoja pirmiausia tie, kurie darbe nori būti motyvuoti. 2010 metų emigracija – be abejo, kita. Manau, tai daugiausia buvo bedarbiai, gal turėję neoficialių pajamų. Tai galima tik numanyti, nes statistikos dar neturime. Atsivėrusi Vokietija neabejotinai padarys naujų nieko nauja mums nežadančių korekcijų.
O gal emigracija – ne tik blogis?
Negalima sakyti, kad emigracija yra vien blogis. Iš tiesų tai ganėtinai aukštos prabos gėris. Kiekvienas artimiesiems linkime, kad jie verčiau dirbtų kitur, negu nedirbtų, nes nedarbas demoralizuoja žmogų, mažina vartojimą, neduoda pajamų valstybei. Kai tautiečiai dirba svetur, šiek tiek laimi ir Lietuva. Juk emigrantai artimiesiems Lietuvoje vien pernai pervedė 3–4 mlrd. litų. Šie pinigai pateko į vidaus rinką, naudojami vartojimui, papildė biudžetą. Žmonės kaupia kultūrinę ir profesinę patirtį. Plečiasi mūsų kultūrinės aprėpties laukas – dažniau lankomi artimieji užsienyje.
Būtų galima su visu tuo sutikti, jei nežinotume, kad dėl emigracijos netenkame, galima sakyti, visos kartos...
Migracija, kaip ir kiekviena ekonominė veikla, gali būti valdoma siekiant uždirbti lėšų valstybei. Bėda, kad Lietuvoje to nedarome. Procesas, kuris iš tikrųjų yra vienas iš brangiausių ir galinčių būti pelningas, nėra valdomas. Pinigai, atsiunčiami emigrantų į Lietuvą, yra nedidelė dalis to, ką galėtų uždirbti proceso valdymas. Jei apskaičiuotume visas galimas multiplikacines priemones, būtų galima uždirbti apie 20 mlrd. litų per metus. Juk mūsiškiai augina BVP svetimoms šalims, ten moka mokesčius, nors yra užauginti ir parengti mūsų valstybės lėšomis.
Lietuvos pagrindinis turtas yra žmonės. Būdami racionalūs ekonomistai, turėtume atkreipti dėmesį, kad žmonės yra didžiausias valstybės turtas, todėl valstybė privalo rūpintis pirmiausia jais.
Kaip galime apsaugoti šį turtą?
Dar prieš 10 metų, kai Lietuva tik rengėsi tapti ES nare, buvo aišku, kad emigracijos banga kils. Jau tada mūsų institutas projektavo darbo santykių, socialinės apsaugos erdvę. Buvo visiškai aišku, kad reikia aukščiausiu lygiu tartis ES, kaip apsaugoti savo interesus. Seimo Užsienio reikalų komiteto dar 2000 metais prašėme, kad Europos Komisijos lygmeniu būtų tariamasi, kaip kompensuoti emigruojančių žmonių vertę juos siunčiančiai valstybei.
Manau, už žmogų, išvykusį iš Lietuvos, kitos šalies darbdavys galėtų sumokėti bent nedidelį mokestį – kaip kompensaciją, kad darbuotojas buvo parengtas valstybės. Lygiai taip galėtume mokėti nedidelį mokestį už imigrantą jį atsiuntusiai valstybei už jo išsilavinimą, rengimą, socialinę apsaugą, demografinius procesus ir pan. Tai būtų 15–40 eurų nuo kelių tūkstančių – iš tiesų nedideli pinigai, bet jie galėtų būti naudojami, pavyzdžiui, naujų žmonių profesinio rengimo, įdarbinimo reikmėms. Galų gale tie pinigai galėtų papildyti mūsų „Sodros“ biudžetą, iš kurio mokamos pensijos tų pačių emigrantų tėvams ir seneliams.
Dauguma ES šalių tuo nebūtų suinteresuotos. Bet jos turi suvokti, kad kėsinasi į mūsų nacionalinį interesą, nes mūsų žmonės didina jų BVP mūsų šalies sąskaita. Šiandien turėtume šiuo klausimu vienytis su kitais ES naujokais, kurie taip pat patiria migracijos problemų.
Kiekviename procese galima įžvelgti naudos. Svarbu tai išnaudoti. Gal jau metas pradėti vertinti mūsų valstybės institucijų kompetenciją – ką jos daro, kad būtų užtikrintas svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis – užimtumas?
Esame jau ganėtinai giliai įklimpę į emigracijos liūną. Kaip turėtume pradėti kapanotis?
Pirmas žingsnis – informacija, rūpestis savo išvykstančiu ir išvykusiu piliečiu, kad jis pradėtų jausti savo valstybės globą. Visiškai neišnaudojame informacinių technologijų galimybių. Turime kurti duomenų banką apie darbdavių elgesį su mūsų piliečiais užsienyje, galimus pavojus svetimoje darbo rinkoje, darbo ir kitų asmeniui svarbių įstatymų subtilybes, gal net organizuoti garsią bylą nesąžiningai su mūsų piliečiu pasielgusiam užsienio darbdaviui. Taip, tai būtų ir vadinamasis PR, bet jis geriau negu bet kas rodytų mūsų valstybės rūpestį didžiausiu savo turtu – piliečiu. Tokių pasiūlymų irgi esame pateikę Užsienio ministerijai dar bene 2003 metais. Kol kas niekam tai nerūpi, o tik apsiribojama pasakymais, kad „emigracija iš Lietuvos – jokia naujiena, ji buvo numatyta“.
