E. Lubys ne tik žinomas vokalistas, gitaristas ar tekstų rašytojas, bet ir puikus kulinaras: tą vakarą jis turėjo dalyvauti italų restorano renginyje, kuriame jis susirungė su kitais žinomais Lietuvos veidais dėl geriausiojo šefo vardo: aktore Aušra Štukyte, sporto entuziastu Jean Claude Edorth ir dizainere Indra Dovydėnaite.
Likus pusvalandžiui iki renginio pradžios žinomą Lietuvos atlikėją sutrukdžiau miesto centre, kuomet jis sėdėjo ant suoliuko ir klausėsi muzikos per ausinukus, paklaustas ar sutiktų trumpam interviu – jis mielai sutiko.
Kas naujo vyksta jūsų gyvenime?
Kaip visada skiriu daug laiko muzikai, rašau sau ir kitiems, neseniai parašiau muziką spektakliui, premjera įvyko rugsėjo pradžioje, koncertuoju su grupe.
Vasara buvo užimta?
Taip, tai berods, viena intensyviausių vasarų kokias esu turėjęs per pastarąjį penkmetį. Kaip įprasta, koncertavau Lietuvoje.
Šįvakar jūsų laukia kova virtuvėje, jaudinatės?
Aš labai nemėgstu kovų. Žodis „kovok“ man iškarto asocijuojasi neigiamai, tingiu kovoti – aš taikus žmogus. Dalyvauti kulinarinėje kovoje mane įkalbinėjo Indrė Skučienė, kažkada ji su vyru buvo pas mus svečiuose ir aš tą vakarą gaminau. Jiems labai patiko ir jie pasiūlė dalyvauti, nes sakė, kad tai bus kažkas kitokio. Bet nesijaudinu, ši kova man kaip žaidimas.
Sakoma, kad vyrai geresni kulinarai – ar patinka suktis virtuvėje?
Patinka, bet dažniausiai gaminu kažką greitai paruošiamo, nes sunku rasti tam laiko. Virtuvėje mėgstu eksperimentuoti, niekada nesivadovauju receptais. Naudoju daug žolelių prieskonių. Mėgstu ajurvedinę virtuvę, vegetarišką mitybą, stengiuosi gaminti sveikai. Nevalgau ne tik mėsos, žuvies ar kiaušinių, atsisaukiau česnako, svogūno, mielių, grybų...
Kiek laiko esate vegetaras?
Jau aštunti metai.
Ar nekyla pagundų?
Ne ir niekad nekilo. Smagu parodyti, kad galima maitintis kitaip, o patiekalai tokie pat skanūs ir spalvingi kaip ir tradiciškoje virtuvėje.
Kodėl tapote vegetaru?
Tiesiog atėjo toks suvokimas, jog norisi būti sveikam. Pas mane ši mintis atėjo, kai mečiau kitus toksikantus: rūkymą ir alkoholio vartojimą. Tuomet atsirado labai malonus švaros jausmas, kurio prieš tai nebuvo. Jau ir taip gyvenant mieste, dėl didelio užterštumo, mes kažkiek save žalojame, todėl gera „apsivalyti“. Vegetarizmu domėtis pradėjau natūraliai, savaime, man patiko jo skleidžiamos idėjos. Vėliau, įpratau, pradėjau pajusti tikrą maisto skonį, jo teikiamą energiją. Žinoma, nereikia pulti į kraštutinumus ir misti tik žolelėmis, viską reikią daryti su protu.
Puikiai gaminate – gal dar yra dalykų, kurių nežinome apie jus?
Tiesą kalbant – žurnalistams esu visiškai neįdomus, nes aš gyvenu labai paprastą gyvenimą: knygos, sportas, kūryba, dvasiniai dalykai.
Esate kuriantis žmogus, kas jus įkvepia kūrybai?
Kaip tik neseniai apie tai pasisakiau viešai, manau tai lygiai tas pats, kas užduoti klausimą paukščiui: kaip tu skrendi? Tu tiesiog darai ir viskas.Lygiai taip pat su kūryba, nes negali nedaryti ir viskas. Kai galėsi nebedaryti, tai tiesiog nebedarysi.
Vis dar užtenka minčių naujiems kūriniams?
Taip, užtenka, viskas labai gerai. Su kūryba yra taip, jeigu tu įsiteigi sau, kad nori šlovės, garbės ar pripažinimo – tai automatiškai tampa rankiniu stabdžiu tavo kūrybai. Anksčiau ar vėliau tu nudegsi arba tave sustabdys. Norėčiau palinkėti savo kolegoms, kūrėjams, muzikantams, kad jie nesiektų šlovės, o siektų kūrybinės savirealizacijos. Natūraliai aš pamokslauju ir pats sau, kad nesiekčiau šių dalykų, kad nebūčiau pririštas, nes jie tave gadina iš vidaus ir pristabdo visą kūrybinį procesą. Kai tik pradedi siekti šlovės – tuoj lauk „botago“ (juokiasi).
Kokios svajonės glūdi jūsų galvoje?
Mano svajonė paprasta: kad galėčiau daryti tai, ką darau dabar. Esu absoliučiai patenkintas savo dabartiniu gyvenimu, veikla.
Tai kiekvieno žmogaus siekiamybė...
Ko gero taip. Neturiu aš didelių užmojų ar ambicijų. Žinoma, jeigu aš kažkur dalyvauju ar imuosi kažko, tuomet atiduodu save iki galo, tai liečia koncertus ar įvairius projektus. Tuo momentu tu atsiduoti tai veiklai. Galiausiai, palieki viską spręsti likimui ir Aukščiausiajam...
Tikite Dievu?
Taip, žinau, kad dabar labai mažai žmonių juo tiki, tiesiog toks laikmetis... Nors mes visada kažkuo tikime, žmonės visada tiki. Jie tiki geresniu rytojumi, tiki, kad nesirgs ir bus sveiki, tiki, kad vėl susitiks su artimaisiais ir kad gyvenime bus laimingi. Žmonės visada tiki viltimi ir geresniu rytojumi, tai turbūt ir yra bendra religija.
