Vis dėlto ne kiekvienas atvejis baigiasi tragiškai. Iš Jonavos kilusi, o dabar Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, studijuojanti 20-metė Aurelija Ivanauskaitė yra gyvas pavyzdys, kad ši liga ne visada baigiasi mirtimi.
Po komos – naujas žvilgsnis į pasaulį
2015 metais, Kūčių rytą panirusi į komą, joje tada 18-metė mergina praleido aštuonias paras. „Dabar tai priimu kaip didelę gyvenimo patirtį. Jaučiu, kad privalau dalintis tuo, ką patyriau“, - kalba mergina, šiuo metu antrajame kurse studijuojanti prancūzų kalbą.
Nors ji neskirsto gyvenimo iki užklupusios ligos ir po jos, vis dėlto prisipažįsta, kad gyvenimas ir požiūris tikrai pasikeitė. „Iki ligos buvau labai aktyvi, tačiau po to, kai pabudau iš komos, suvokiau, kaip reikia vertinti tai, ką mes turime. Ir tai nėra tik žodžiai – aš tai pajaučiau vidumi.
Supratau, kad televizorius ir kompiuteris palauks. Gyvenimą reikia praleisti aktyviai ir naudingai. Mano požiūris pasikeitė į daugelį dalykų. Sustiprėjo pozityvumas, tikėjimas savimi.
Tai – tam tikra pamoka. Po ligos aš supratau, kad gyvenimas yra duotas vienas, todėl nebegali būti jokių baimių ir dvejonių. Visada, gavus bet kokį pasiūlymą, verta pabandyti ir bet kada galima atsisakyti. Stengiuosi imtis įvairių veiklų.
Netrukus pradėsiu darbuotis VDU Studentų atstovybėje“, - pasakoja studentė.
Gimtadienį švenčia du kartus
Aurelija atvira – tai, kad ryžosi kalbėti ir dalintis savo patirtimi, jos tėvams sukelia nemenką jaudulį. „Tokios nelaimės neįmanoma pamiršti, o kiekvienas mano viešas pokalbis šia tema juos jaudina.
Tėvai aštuonias paras budėjo ir laukė, kada prabusiu iš komos. Aš labai norėjau gyventi, todėl kitokio scenarijaus negalėjo būti. Bent jau dabar man taip atrodo“, - šypteli Aurelija.
Gimtadienius mergina švenčia du kartus – birželio 9-ąją, kai gimė, ir sausio 2-ąją, kai pabudo iš komos. „Tą dieną buvo labai daug ašarų ir džiaugsmo. Man reikėjo suprasti, kas vyko ir kokia situacija iš tiesų buvo.
Visa laimė, kad dabar galiu gyventi viena. Tėvams nesu našta. Atvirai pasakius, tik pabudus iš komos aš labai norėjau gyventi savarankiškai ir būti nepriklausoma – džiaugiausi galėdama lipti laiptais, gaminti valgyti.
Praėjus metams po nelaimės aš jau galėjau gyventi visiškai laisvai ir nevaržomai“, - pasakoja mergina.
Liga prasidėjo peršalimo simptomais
Aurelija išgyveno ligą, kuri didžiajai daliai baigiasi mirtimi. Būtent todėl, sako ji, jai ir jos šeimai svarbi kiekviena net nepažįstamo žmogaus mirtis dėl šios ligos.
Žaibinė meningokoko infekcija Aurelijai smogė sulaukus vos 18 metų. Ji puikiai prisimena, kad tada, pajutus pirmuosius peršalimo simptomus, rimtai apie tai negalvojo.
„Aš net pagalvoti negalėjau, kad paprastas peršalimas ir prasta savijauta komplikuosis į tokią baisią ligą.
Nesupratau, kodėl staiga ėmiau blogai jaustis, jaučiau šaltkrėtį, apėmė silpnumas, norėjau kūkčioti ir verkti. Kūnas neklausė, nedarė to, ko norėjau.
Situacija tada nepasikeitė net išgėrus vaistų nuo skausmo ir temperatūros“, - kalba Aurelija ir teigia, kad dabar, praėjus beveik dvejiems metams po tragedijos, yra dėkinga likimui už tai, kad yra sveika ir gyva.
Nebekreipia dėmesio į smulkmenas
Abiejų kojų pirštų ir dešinės rankos pirštų po tragedijos netekusi Aurelija sako, kad pats gyvenimas sustato viską į savo vietas.
„Labai gerai prisimenu, kad anksčiau sureikšmindavau tam tikras smulkmenas. Būdavo sunku susirasti 42 dydžio avalynę. Širsdavau, kad mano koja labai didelė. Štai, po nelaimės pėdos dydis sumažėjo iki 36, tačiau ar situacija dėl to geresnė?
Pamenu, manikiūro nesiryždavau daryti salone, nes taupydavau pinigus. Štai dabar turiu mažiau pirštų, tai ir manikiūras kainuoja mažiau.
Kompleksavau ir dėl kūno svorio, tačiau dabar aš esu laiminga tokia, kokia esu. Džiaugiuosi, kad esu ir jaučiu turinti pareigą padėti kitiems pajusti gyvenimo teikiamą pozityvumą ir energiją“, - šypteli į paskaitą skubanti studentė.
