Penkiolika metų gyvuojanti Vilniaus roko grupė „Biplan“ savo gerbėjus pradžiugino elektroninės muzikos singlu „Ji sako“.
Nesurimtėję vaikinai
− Ar prabėgus penkiolikai metų esate tie patys vaikinai, kokie buvote karjeros pradžioje? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė grupės muzikantų Makso Melmano ir Olego Aleksejevo jų darbo studijoje, įsikūrusioje vieno apsnigusio Žvėryno namo rūsyje.
Maksas: − Manau, kad taip. Tiesiog turime daugiau patirties.
Olegas: − Atrodo, kad niekas nepasikeitė. Kokie buvome tada − dvidešimtmečiai, tokie esame ir dabar. Tiesiog tai, ką darome, vis dar yra mūsų gyvenimo būdas, tik turime papildomą žinių bagažą. Nesame surimtėję.
− Ar tas bagažas netrukdo kūrybiniam išsilaisvinimui?
Olegas: − Anaiptol. Jis tik padeda, suteikia kūrybinės laisvės. Kai esi šešiolikmetis piemuo, galvoje kažkas verda, tačiau esi ribojamas ir neturi patirties, kuri padėtų išreikšti save. Jaunas kūrėjas, neturėjęs galimybės išklausyti daugybės muzikos įrašų ir pasisemti aibės įdėjų, įsikimba į stilių, kuris jam tuo metu rūpi. O dabar turime daugiau būdų pasisakyti, daugiau išraiškos priemonių.
Maksas: − Iki dvidešimties metų buvome įvairių grupių gerbėjai, ant sienų turėjome pasikabinę jų plakatų. Dabar nebeliko dievukų, tačiau yra daugybė muzikos, kurią klausome.
Istorija kartojasi
− Kaip atrodė roko scena jūsų karjeros pradžioje?
Maksas: − Kai tik pradėjome groti, muzikos žiniasklaida buvo puiki. Visa Lietuva žiūrėjo televizijos laidas BBTV, ZTV, skaitė žurnalus, tarp kurių buvo vien muzikai skirtas mėnesinis žurnalas „Ausis“. Dabar net tokio neturime. Man atrodo, kad tai nenormalu. Nesakau, kad jų turi būti daug, tačiau bent vienas − būtinai!
Olegas: − Šiuo metu muzikos srityje susidariusi labai keista situacija. Kiekvienoje šalyje − sava specifika. Lietuvoje elektroninė muzika puikiai laikosi. Klubiniame judėjime dalyvauja labai daug žmonių. Kalbant apie roką ar alternatyvųjį roką – šių muzikos stilių pasaulyje dabar tvyro stagnacija. Atrodo, kad egzistuoja kelios grupelės, apie kurias sukasi tam tikras skaičius žmonių. Kai pradėjome groti, buvo begalės besidominčiųjų gyvai atliekama muzika. Latvijoje žymiai daugiau tokio profilio grupių, joms skirtų klubų ir žmonių, einančių į koncertus.
− Tačiau žurnalą „Ausis“ nustota leisti nebūtinai dėl pragmatiškų priežasčių?
Maksas: − Gali būti, tačiau jis gyvavo gana ilgai.
Olegas: − Nereikia pamiršti, kad „Ausis“ iškeliavo per 1998-ųjų Rusijos krizę. O prieš tai žurnalas gyvavo. Aišku, dabar yra portalas ore.lt ir panašūs interneto puslapiai, radijo stotis „Opus 3“, kuri groj šiek tiek lietuviškos muzikos, bet tai ne tas pats.
Maksas: − Taip pat dėl krizės jau kelis mėnesius nebėra lietuviškos MTV. Kyla klausimas, ką daryti su vaizdo klipais. Beliko socialiniai tinklalapiai ir portalas „Youtube“, kurie dar nepritraukia labai didelės auditorijos.
− Jūs ir grupė „Lemon Joy“ buvote lyg Lietuvos roko estafestės perėmėjai iš tokių kolektyvų kaip „Blyškūs veidai“, „Lygiailyja“, „Šiaurės kryptis“...
Olegas: − Tai simboliška, nes mūsų pirmasis koncertas ir buvo su „Šiaurės kryptimi“.
Maksas: − Tuo metu dar grojo grupės „Bix“ ir „Foje“. Mes išsisukome ir tapome žinomesni − įrašus pradėjo groti radijo stotys, rodyti televizija. Dabar taip pat yra daug gerų grupių, tačiau jas žinome tik mes ir nedidelis ratas kitų žmonių.
Jos pagroja bare „Bix“, per „Liverpulio“ vakarėlius, tačiau kad išpopuliarėtų, trūksta susidomėjimo. Dėl to labai gaila. Dabar man labai patinka pasikeitimas „Radiocentro“ muzikinėje politikoje. Jie pradėjo groti tai, ko negroja kitos stotys.
Olegas: − Dėl to „Radiocentro“ reitingai ir krinta, nes iš tiesų tos muzikos niekam nereikia. Pavyzdžiui, nauja grupė „Colors of Bubbles“ dažnai važinėja koncertuoti į Latviją, nes Lietuvoje nėra pripažinti.
Prieskonių dozė
− Per naujojo singlo „Ji sako“ pristatymą grojote labai nuoširdžiai, nors žmonių susirinko nedaug. Jums nereikia papildomos motyvacijos?
Maksas: − Koncertams savęs motyvuoti nereikia.
Olegas: − Nevisiškai taip. Gal viskas būtų pavykę dar geriau. Tačiau būtų kvaila dėl to prarasti savitvardą ir norą groti. Mes ne tokie. Gal tai vadinama artistiškumu, gal esame artistai? Per karjerą buvome užlipę ant scenos mirtinai susipykę, bet koncerto kokybė dėl to nenukentėjo.
− Kaip galima apibūdinti jūsų naująjį singlą?
Olegas: − Kai kas sako, kad nukeliavome ne ten, kiti − kad naujosios dainos primena mūsų senąją kūrybą − albumą „Braškės“. Mums patiems neprimena, tačiau jei yra analogijų − darome tai nesąmoniningai.
Juk kapstytis toje pačioje smėlio dėžėje būtų neįdomu. Kalbant apie skambesį − jis pakitęs. Norime šiek tiek susidraugauti su elektronine muzika, kurios nėra labai daug, bet prieskonių juntama.
− Ką veikiate per koncertą metu, kai jūsų bosininkas groja solo klavišiniais?
Maksas: − Tiesiog atsipalaiduojame.
Olegas: − Aš, kaip ir žiūrovas, tuo metu žiūriu mūsų vaizdo vizualizacijas, kurios man labai patinka.
− Grupės „The Rolling Stones“ būgnininkas sakė, kad jau penkiasdešimt metų grodamas dainą „Paint It Black“ jis nejaučia jokių emocijų. Ar grodami savo hitą „Labas rytas“ nesijaučiate panašiai?
Maksas: − Grodami šią dainą dar jaučiame malonumą, ji turi dar polėkio. Kai būsime tokio amžiaus kaip minėtasis būgnininkas, gal „Labas rytas“ iš tiesų bus mums atsibodusi.
Olegas: − Būna, kad viena daina įgrįsta iki gyvo kaulo. Tuomet ją išbraukiame iš savo programos. Todėl turime labai daug dainų, kurios patinka publikai, bet jų negrojame koncertuose. „Labas rytą“ kažkada buvo nusibodusi, todėl išėmėme iš programos ir negrojome porą metų, O dabar vėl tai darome su malonumu.
TIK FAKTAI
Grupė „Biplan“ susikūrė 1995 metais.
1998-aisiais per „Radiocentro“ muzikinius apdovanojimus „Biplan“ laimėjo Geriausios roko grupės ir Geriausios metų grupės nominacijas.
Per muzikos karjerą grupė išleido septynis studinius albumus.
