I
Trumpai ir drūtai tariant, laikas savo esme yra ne kas kita kaip laikinumo manifestacija. Kita vertus, nesunku pastebėti ir tai, jog įprastas laiko skaičiavimas truputėlį pridengia taip suprantamą laiko esmę. Laikrodžio ciferblatas visados iliustruoja tą pačią paros ritmiką, kalendorius primena neatšaukiamą metų laikų ciklinę kaitą, kiekvienas atskirai žadėdami kažką panašaus į pasikartojamumo mechaniką be pradžios ir pabaigos.
Žinoma, amžiaus pabaigos vaizdinys savo ruožtu neatstoja kažkur užsimetusio pasaulio pabaigos vaizdinio. Galbūt net galima būtų sakyti, jog skaičiaus „100” idėja yra grynosios vaizduotės konstruktas. Kita vertus, toks konstruktas skatina užbrėžti brūkšnį. Simbolinio slenksčio vaizdinys, žengiant į kitą amžių, iš vienos pusės, įpareigoja sumuoti kultūrinės veiklos rezultatus, o, iš kitos, leidžia aktualizuoja naujus mūsų lūkesčius. Tikėtina, jog tai yra šioks toks pretekstas esmingam atsimainymui.
II
Kas charakterizuoja XX a. kaip savitą epochą? Kokie įvykiai, visuomenės tvarkos pasikeitimai, mentaliniai pokyčiai labiausiai akivaizdžiai išreiškia šios epochos dvasią? Ar jau esame pajėgūs iš duotos laiko perspektyvos suvokti šį amžių kaip daugiau ar mažiau vientisą darinį?
Gali pasirodyti, jog į pirmą klausimą atsakyti yra paprastas reikalas, nemenkas keblumas kyla nebent tik dėl to, kad atsakymas nėra džiaugsmu trykštantis. XX a. mums visiems, regis, be didesnių išimčių visų pirma asocijuojasi su pasauliniais karais ir totalitariniais režimais, taigi primena tas gyvenimo aplinkybes, kai žmogaus gyvybės kaina buvo atpigusi suvis, o orumas užtryptas. Taigi tiems propagandistams, kurie lemiamu visuomenės pažangos faktoriumi be išlygų pripažįsta tik mokslo ir technikos laimėjimus arba tiesiog sutapatina šiuos procesus, XX a. patirtis iškelia užduotį stabtelėti ir permąstyti savo pozicijas. Mokslinio požiūrio įsivyravimas ir techninių galimybių išplitimas lėmė, jog žmonių žudynės ir pažeminimai XX a. tapo tiksliai suplanuotu ir technologiškai našiu procesu. Kita vertus, kalbame ne tik apie efektyvesnių priemonių pasirinkimą neva nežinia kaip atsiradusių tikslų įgyvendinimui. Pats žmogaus gyvenimo tikslas čia neretai buvo apibrėžiamas moksliškai pačia griežčiausia šio žodžio prasme, t. y. orientuojantis į gamtamokslio standartus. Užteks šiame kontekste prisiminti vien tik mokslinio komunizmo doktrinos pavadinimą, drauge išdrįstant įsisąmoninti, jog pirmasis žodis doktrinos įvardijime yra visiškai tikslus, atitinkantis dalyko prigimtį. Kitas įvykusių kataklizmų simbolis, iškylantis ne visai paraleliškai įvardytos disciplinos statusui, tačiau pažymintis tą patį kontekstą, yra daktaras Josefas Mengelė, liūdnai išgarsėjęs medicininių bandymų entuziastas, eksperimentatorius iš koncentracijos stovyklos, eksperimentavimą praktikavęs kaip savitikslį reikalą. Nepulčiau iš karto ginčytis, jeigu kas nors šį „daktarą” pavadintų išlaisvintos mokslinio tyrimo dvasios atstovu, kuris pasinaudojo susiklosčiusiomis aplinkybėmis savojo pathos įgyvendinimui (amžius taip pat sukūrė daktaro Aiskauda personažą, tačiau neįmanoma save apgauti dėl to, jog anksčiau minėtas atvejis yra sutirštintos realybės pavyzdys, o šis personažas priklauso fantazijos šaliai su kalbančiais žvėreliais).
Žinoma, minint didžiulius XX a. technikos pažangos laimėjimus, sunku nepastebėti, jog tokia pažanga nepaprastai palengvino žmogaus gyvenimą; ypač svarbūs šia linkme yra komunikacinių priemonių plėtotė, informacinių technologijų raida, medicinos mokslų pažanga. Mokslo laimėjimų dėka buvo pažabotos epidemijos, virusinės ligos, tačiau, iš kitos pusės, technologinius XX a. laimėjimus lydi naujų ligų išplitimas. Technologiniame pasaulio įvaldyme išryškėjantys ekosistemos pažeidimai tampa tokiais iššūkiais, kurie kelia grėsmę apskritai biologinio organizmo išlikimui. Taigi, ieškodami labiau subalansuoto gyvenimo kokybės supratimo, negalime apsiriboti vien tik mokslo laimėjimų fetišizavimu. Išties kyla klausimas - ar XXa. pavyzdžio mokslas įtvirtina tiktai vienintelį veiklos prasmingumo tipą, neatšaukiamu pavidalu nustelbdama kitas pasirinkimo galimybes?
Kaip yra pastebėjęs H.-G.Gadameris, XXa. kraštutinai užaštrino įtampą tarp mokslo ir filosofijos. Gadameris, kalbėdamas apie minėtąją įtampą, demonstruoja savo išskirtinį optimizmą, jog esą Vakarų kultūroje egzistuoja kritinis kraštutinumų apribojimas, kai šalia anoniminio mokslinio žinojimo lygiomis teisėmis egzistuoja įasmeninta pasaulio patirtis, individualus nepakartojamas žmogaus požiūris. Gadameris atkreipia dėmesį, jog tiesos statusą šiuolaikiniame moksle įgyja tik tai, kas gali būti pakartota, dar ir dar kartą patikrinta, taigi tik tie eksperimentavimo rezultatai, kurie yra patogūs pamėgdžiojimui. Kita vertus, amžiaus pabaigoje atlikti klonavimo eksperimentai pakartojamumo užduotį įgyvendina su fantasmagoriniu užmoju, t. y. genetinio organizmų kopijavimo technologijos sukuria prielaidas paties nepakartojamumo principo, t. y. individualumo pakartojimui.
XX a. eigoje, o ypač antroje šio amžiaus pusėje, pabaigos tematika yra svarstoma įvairiais rakursais, įgyja specifines modifikacijas. Gadamerio vyresnysis amžininkas ir mokytojas M. Heideggeris straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Filosofijos pabaiga ir pagrindinis mąstymo uždavinys” anksčiau minėto kultūrinės dinamikos atskaitos taško (įtampos šaltinio) nepažymi įprastais mokslo ir filosofijos terminais, nes esą, iš vienos pusės, filosofija kaip metafizika užsibaigė, o, iš kitos, visose žmogaus gyvenimo sferose nebeatšaukiamai įsivyravo mokslinis-techninis įgūdis. Tačiau Heideggeris ne kartą yra nurodęs į įtampos tarp pažinimo, kurį įkūnija mokslo pažanga, bei mąstymo savotišku postfilosofijos pavidalu duotybę, kartu keldamas užduotį apmąstyti neapmąstytas paties mąstymo prielaidas. Heidegeris labai švelnia tonacija, puse lūpų, neforsuodamas jokio apgailestavimo užsimena, jog Vakarų kultūros žmogaus likimas galėjo būti modeliuojamas dar ir kitaip.
III
Ką tik minėtame Heideggerio straipsnyje būtent Alētheia tematika, kurią žymi šis graikų kalbos žodis, tradiciškai verčiamas žodžiu tiesa, o Heideggerio iš naujo išversta žodžiu nepaslėptis, yra dramatizuojama įvedant prasmėvaizdį kuriantį žodį prošvaistė. Nepaslėptis – tai atverties prošvaistė. Pati prošvaistė – tai gyvoji atvertis, kitaip tariant, laisvas atvirumas, kur susitinka mąstymas ir būtis, tai stichija, kuri įgalina mąstymo ir būties sąryšio pagrįstumą. Esą yra taip, jog mechaninis žodžio Alētheia išvertimas žodžiu tiesa (lot. veritas) lydi pažintinį pažįstamo dalyko priešpastatymą, nulėmusį Vakarų kultūros raidą. Tikriausiai nėra reikalo įrodinėti, jog prošvaistės prasmėvaizdžiu Heideggeris nenurodo tikslios koordinačių sistemos, jokio nustatymui pavaldaus taško, į kurį atvykus savaime „atsidarytų visos būties skrynios” (išsireiškimas iš Nietzsche‚s raštų ). Iš kitos pusės, sunku atsikratyti įspūdžio, jog prošvaistės prasmėvaizdis čia yra šviesožaismės įkrauta paradoksalioji sąvoka-metafora, kažkoks topos dvasios ekstazinis išgyvenimas, tarkime, pranešantis mums dar ir tai, jog autentiškai mąstyti galima tik ten, kur pats žmogus aptinka savo esmę. Ta pačia proga priminsiu, jog dar prieš kelis dešimtmečius lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris prabilo apie filotopijos (gr. phileo – myliu + topos – vieta) užduotį. (Filosofas tampa filotopu, įvardydamas skaudžią tiesą: mūsų laikais svarbiausia ontologijos užduotis yra ekologinė išmintis.) Tačiau čia dar norėčiau atkreipti dėmesį į kitą aspektą. Heideggeris minėtame straipsnyje kalbėjo apie kelią į prošvaistę. Tokio kelio laidininkas yra pati prošvaistė. Tačiau neužmirškime, jog kelionė savo ruožtu yra pastovus vietos praradimas, dar kitaip tariant, kelionė yra utopija (gr. u – ne + topos – vieta). Esame tik utopai, už nugarų palikę moksliškai organizuoto „rojaus“ griuvėsius (Lietuvoje – tai kolūkių fermų griuvėsiai, irstantys buvusių kontorų pastatai).
