Diskutuojant šiuo klausimu sunku išvengti spalvų sutirštinimo į vieną ar kitą pusę. Tačiau galbūt toks užsiangažavimas iš tiesų nėra labai jau didelė nuodėmė. Kaip atrodo, minėtas spalvų sutirštinimas čia atsiranda kaip tik siekiant balanso, savo kategoriškumu atsiliepiant į priešingos pusės kategoriškumą, tokiu būdu bandant užtikrinti pusiausvyrą. Vis tik leiskite dar kartą įsiterpti į tokį nuomonių apsikeitimą su keliomis reikalo esmę, kaip atrodo, truputėlį tikslinančiomis pastabomis.
Didžiąją prancūzų revoliuciją paruošė XVIII amžius, neatsitiktinai vadinamas Proto amžiumi, Ratio pergalės šimtmečiu; XVIIIa. švietėjai fetišizavo mokslo idėją, su mokslo laimėjimais ir mokslo žinių populiarinimu susiedami visų svarbiausių lūkesčių išsipildymą. Kita vertus, istorikui gerai žinoma yra ir tai, į kokią be proto plačią kraujo upę tąkart buvo įbrista. Būtent giljotina jau tąsyk tapo pirmutine žmonių santykių racionalizacijos priemone (be visa ko kito, nukirsti karaliui galvą, žinoma, yra racionaliau nei eikvoti valstybės lėšas dvaro rūmų išlaikymui). Lyginant su šiuo pavyzdžiu, fašizmas, žinoma, yra naujos pakopos racionalizacija, galima sakyti, racionalizacijos totalizacija, visų racionalizacinių užmojų kraštutinis užaštrinimas, tampantis pačios racionalizacijos kruvina karikatūra. Savo ruožtu tyrinėtojai ne kartą yra atkreipę dėmesį į K.Marxo teorijos išskirtinį racionalumą, loginį nuoseklumą, pozicijų simetriškumą. Iš tiesų, Marxas griežtai realizuoja mokslinį priežastinio tikrovės aiškinimo principą. Kita vertus, kaip seniai jau yra pastebėta, priežastinio tikrovės aiškinimo imperatyvas reikalauja suvesti sudėtingesnius darinius į paprastesnius, elementaresnius. Kitaip tariant, mokslas savo esme yra netramdomo redukcionizmo sticija. Štai Marxas pagal tokį mokslinį modelį žmogaus esmę be išlygų (be jokio iracionalaus likučio) apibrėžia kaip visuomeninių santykių visumą, savo ruožtu visuomeninius santykius suvesdamas į ekonominį pagrindą. Pats mokslas savo poajėgomis, regis, nesiruošia užbrėžti kokios nors ribos tokios redukcijos sekai. Nuosekliai laikantis mokslinio požiūrio, reikėtų manyti, jog ,,ekonominį žmogų" galima suvesti į ,,fizikinį žmogų", fizikinį - į cheminį ir pan. Taip išaiškėtų, jog didžioji žmogaus paslaptis yra H2O.
Kaip atrodo, tokia dalykų padėtis iš tiesų įpareigoja su nauju užmoju grįžti, pavyzdžiui, prie I. Kanto filosofijos palikimo. I.Kantui, aiškinusiam žmogaus proto ribų klausimą, įtaigiai pavyksta užbrėžti ribą pačiai žmogaus aiškinimo redukcijai, kuri nekontroliuojamu progresijos pavidalu, kaip matėme, neišvengiamai anksčiau ar vėliau tampa žmogaus idėjos regresija.

..... :) reziumuojant galima pasakyti kad jokiu knygu apie istorija nebuvo nera ir nebus yra tik istorija kaip jos buvo parasytos

Labas, Yammam! Beje, į temą prisiminiau, kad, pvz., Šiaurės Korėjos mokyklų vadovėliuose rimtų rimčiausiai rašoma, kaip prieš Didžiojo Vado raudonųjų partizanų būrius prasiskyrė jūra, vėliau užliejusi jų persekiotojus... :)

jo , tokie dalykai kaip :
" tarybine matematika"
" tarybine fizika"
"tarybine chemija "
"tarybine filosofija " - dialektinis materializmas tiesiog nepamirstami :)
o aplamai su tuo mokslu gaunasi kaip ir su eismo taisyklemis kur nors Montanoje : girtas vaziuot negali , bet jei jau vaziuoji tai gert nedraudziama
jei vaziuodamas geri - galima saudyt , bet jei saudysi neprisiseges saugos dirzais bauda 300 doleriu D.

Apeliuot (ar, tiksliau, imituoti tokią apeliaciją), be abejo, buvo bandoma - tačiau iš tikrųjų buvo nuolatos kuo šiurkščiausiai paneigiama ir reali būtinybė, ir realūs dėsniai bei tendencijos. Partija yra aukščiau dėsnių ir net pačios elementariausios logikos...

Tiek vienu, tiek kitu atveju buvo apeliuojama į būtinybę, dėsnius, tendencijas, neigiama įvairovė, laisvė, individualumas. O tai i yra nekritiško mokslo dvasios kultivavimo, peržengiant visas ribas, pasekmė. Priežastys gali būti nr tik tiesiogin įės, bet ir tarpinės, sukuriančios parankią terpę. Regis,taip...

Iš tikrųjų tai komunizmo ar, tarkime, nacionalsocializmo "ideologijos" mažai ką bendra turi ir su mokslu, ir su filosofija. Dar daugiau, griežčiau vertinant jų net ideologijomis ar teorijomis (ir net doktrinomis) negalima vadinti, nes tai dažniausiai tėra daugiau ar mažiau situaciniai paistalai, skirti kaip nors "pagrįsti" tai, ką dar George'as Orwellas įvardino kaip žmogaus veido mindymą. O tam tinka bet kas - dukart du gali būti ir trys, ir penki, ir visa tai kartu - žodžiu, tiek, kiek Partijai tam kartui reikės... Ne veltui kokio nors Lenino, Mao ar Hitlerio raštuose labai dažnai akis bado net paprasčiausios formalios logikos trūkumas - nepaisant gausybės partinių "filosofų" ir kitokių "rašto aiškintojų" bandymų tuos klaikiai prieštaringus ir nelabai artikuliuotus svaičiojimus kažkaip sutvarkyti...

Aukšteniuose kursuose filosofija ir nedėstoma - p.Čiuldė, kaip pamenu, paskaitas skaitė 2-ame. Apie Sokratą daug šnekėjo...

Kajau, kad Čiuldė domisi filosofija nieko blogo. Tik neturėtų jos dėstyti, ypač aukštesniuose kursuose.

Gerbiamasis, jei Jūs manote, kad „domėjimasis filosofija“ gali būti redukuojamas į nuogirdų apie kažką eksploataciją, o visa filosofija - į pozityvizmą su keliomis jo atmainomis, tai esate panašus į tą Lietuvoje pagarsėjusi hemifreną, garsiai besididžiuojantį savo gebėjimu mąstyti vienu pusrutuliu ir tuo užsitarnaujančiu neeilinį „politinį pasitikėjimą“. Nors apskritai paėmus, tai ne Jūsų kaltė - esate Naujųjų amžių suformuoto ir Naujausių amžių išplėtoto produkto tipas. Įtariu, kaip ir būdinga postmoderniems laikams, kalbantis apie dalykus kuriais ir nesidomėjote.
2 Čiuldė: Edvardai, Jūs įsitikinęs, kad nepasimetėte erdvėje? :)