Visai neseniai į Airiją emigravę lenkai prieš kurį laiką pareiškė, kad lenkų kalba drauge su airių ir anglų kalbomis turėtų būti pripažinta oficiali valstybinėse įstaigose. Šios iniciatyvos autorius šešerius metus Airijoje gyvenantis lenkų žurnalo „Sofa“ leidėjas Marcinas Vrona tuoj pat sulaukė karšto tautiečių palaikymo.Savo planus lenkai grindžia tuo, kad į svetingai juos priėmusią Airiją lenkų dabar prigužėjo tiek, kad jie tapo antra pagal dydį etnine grupe šioje šalyje. „Mūsų tiek daug, jog turime turėti daugiau teisių“, – tikina šio žurnalo leidėjas.
Lenkų imigrantai įsitikinę, kad jų siekis įteisinti lenkų kalbą valstybine – visai natūralus, nes kai jų čia tiek daug, kodėl oficialiose Airijos įstaigose, kur airiai neretai apsilanko rečiau negu lenkai, jie negalėtų su vietos valdininkais bendrauti lenkiškai? Kam laužyti liežuvį angliškai ar airiškai, kai galima būtų čia jaustis kaip namie ir net kalbėti sava, gimtąja kalba? Štai taip jie supranta kitos valstybės suverenitetą, taip gerbia jos įstatymus ir Konstituciją. Kitaip tariant, atvykome į Airiją, mūsų čia daug, todėl ir tvarka turi būti mūsiškė, o ne airių.
Keista, bet Lenkijoje šis siekis kone žaibiškai buvo įvertintas labai palankiai. Varšuvos Psichologijos instituto antropologijos kultūros profesorius Rochas Sulima be didelių užuolankų paskubėjo pagirti savo tautiečius emigracijoje ir tuoj pat pareiškė, kad ši jų iniciatyva puikiai atitinka daugiakultūrinės visuomenės idėją. Štai taip.
Kiek iš tiesų į Airiją suvažiavo lenkų, sunku pasakyti – niekas tiksliai nesuskaičiavo. Lenkijos ambasada Dubline mini 170 tūkstančių, Airijos statistikos valdyba – 65 tūkstančius, airiška internetinė enciklopedija „Vikipedija“ – 180 tūkstančių, o vietos lenkų spauda – apie pusę milijono.
Jei iš tiesų tiek, tai jau tikrai nemažai, nes iš viso šioje šalyje gyvena 6 milijonai gyventojų.
O airiai aiškiai sutrikę. Negana to, kad jų valstybėje jau dabar yra dvi valstybinės kalbos ir dažniau kalbama angliškai negu airiškai, geresnio gyvenimo ieškodami čia atvykę lenkai siūlo įtesinti dar ir trečia valstybinę kalbą – lenkų. Kuo tai gresia nedidelei valstybei, ne taip jau sunku suprasti, todėl į tokius projektus airiai kol kas žiūri gana atsargiai ir diplomatiškai atsakinėja: „drąsi mintis“.
Šiuo metu visi užrašai šalyje yra dvikalbiai, o tose provincijose, kuriose daugumą sudaro airiškai kalbantys gyventojai, – tiktai airiški. 2005 metais priėmus Kalbos įstatymą, airių kalba buvo visiškai sulyginta su anglų kalba.
Atkūrus nepriklausomą airių valstybę, buvo nutraukta nacionalinės airių kalbos diskriminacija. 1937 metų Konstitucijoje ji buvo paskelbta pirmąja valstybine Airijos kalba. Tačiau apie 80 proc. gyventojų tuo metu jau nebemokėjo kalbėti airiškai, todėl antrąja valstybine kalba tapo anglų kalba.
Airių kalbai nuo 1990-ųjų pasidarius vėl madingai, kasmet daugėjo žmonių, kurie teigė „kalbantys“ airiškai. Per gyventojų surašymą net 43,5 proc. šalies gyventojų teigė mokantys ją. Tačiau reali situacija visiškai kitokia. Jeigu neskaičiuosime moksleivių, kuriems airių kalba yra privalomas dalykas mokykloje, iš tiesų kalbančių airiškai yra gerokai mažiau. Teritorijos, kur airių kalba yra gimtoji daugumai gyventojų, paskelbtos savotiškais airių kalbos rezervatais.
Ar mes vis dar norime būti panašūs į airius, dėl istorinių aplinkybių prarandančius pagrindinę savo valstybės kalbą, o kartu su ja ir nacionalinę kultūrą, tautinį tapatumą? Kažin?
Kažkas galbūt labai norėtų, kad ir Lietuvoje įsivyrautų trikalbystė. Štai neseniai Lenkų rinkimų akcijos pirmininku Lietuvoje vėl perrinktas, savo negražiais pasisakymais prieš mūsų valstybę pagarsėjęs europarpamentaras Valdemaras Tomaševsikis, tikrai matyt, labai norėtų. Jis net ir neslepia, kad po Seimo rinkimų siektų, kad lenkų ir rusų kalbos Lietuvoje taptų valstybinėmis ir būtų lygiavertės Konstitucijoje įteisintai lietuvių kalbai.
Tikėkimės, kad tai tik valdžios Seime ir Vyriausybėje siekiančio Lietuvos lenkų politiko rinkiminis šou ir trijų valstybinių kalbų, kaip Airijoje, Lietuvoje nebus. Tačiau spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse mūsų politikams verta pamąstyti, kurlink einame ir ką darome. Dar Jonas Jablonskis sakė: kalba yra didis, tautos statytas paminklas, todėl jį privalome saugoti. Ne žemės derlumu, anot Mikalojaus Daukšos, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, o išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą. Prisiminkime tai.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.
Stasys Jokūbaitis
