Lietuviai – gabi, savarankiška ir ambicinga tauta. Tai parodė jų išsikovota ir sukurta tarpkario laikotarpio nepriklausoma valstybė, kai per trumpus 22 metus iš šiaudinės pastogės išsiugdyta, palyginti dar labai negausi, šviesuomenė ją išvedė į modernią dvidešimtojo amžiaus valstybę ir subrandino penkiasdešimties metų kovai prieš žiaurų sovietinį okupantą. Tačiau atrodo, kad visgi liko ir gilūs tos žiaurios okupacijos pėdsakai, nes iš naujo, dabar jau visapusiškai išsimokslinusios, gausios inteligentijos tautos atkurta valstybė ir po aštuoniolikos laisvo gyvenimo metų visais atžvilgiais šlubuoja. Tiesa, ji kur kas modernesnė už tarpkario nepriklausomą valstybę – tai griežtųjų mokslų specialistų, pvz., inžinierių, fizikų, chemikų, gydytojų, beje, ir menininkų bei fizinio lavinimosi išugdytų sportininkų nuopelnas, tačiau humanitarinių mokslų, ypač pedagogikos, teisės atžvilgiu, kur lemiančiai vyravo komunistinės ideologijos įtaka – visgi dar daug priklauso sovietinio raugo. Įskaičiuojant ir didelę dalį juo teberūkstančios žurnalistikos ir visą politiką, kur Lietuva dar tik neimli pradžiamokslė.
Šiam teiginiui pagrįsti pavyzdžių apstu. Žvilgtelkime tik į dabartinį Seimą, kur vyksta varžybos tarp nuolat kailius keičiančių ir iš partijos į partiją net grupėmis šokinėjančių, vienas kitą iš pareigų verčiančių, vadinamų tautos atstovų, ir į jų patvirtintą Gedimino Kirkilo vadovaujamą vyriausybę, kurią sudaro tikrai neprasto „kalibro“ specialistai. Krašto apsaugos ministerijai vadovauja gydytojas, aplinkos apsaugos – prokuroras, švietimui – (ką tik atsistatydinusi) teisininkė, prieš tai buvusi kultūros ministre. O į jos paliktą tuščią vietą pakaitalo ieškant, pagrindinis dėmesys kreipiamas ne į kandidato šias pareigas atitinkantį pasiruošimą bei profesionalumą, bet į partinę priklausomybę. Iš savo rankų šios pareigybės socialdemokratai neišleis, pas mus kandidatų – apsčiai, autoritetingai rėžia partijos vadovas Kirkilas. Tad ar gali būti nuostabu, kad Gedimino gatve, pro tokios filosofijos puoselėtojų langus, nacių ženklais pasidabinę šūkaudami žygiuoja skustagalviai. Stebėtis reikėtų, kad jų dar tiek mažai, ligšiolinės švietimo filosofijos kūrėjams Lietuvos mokyklinį jaunimą palikus jų ir, kas žino, kokių dvasių, aišku – tik nelietuviškų, įkvėpto Murzos malonei.
Vargu ar kas nors iš dabartinių švietimo programos kūrėjų ginčysis su teigiančiais, kad šalia jaunimo lavinimo mokyklose turi vykti ir jo auklėjimas, ir to buvo siekiama. Buvo parengta ir programa, jeigu tiksliai prisimenu, darbštaus švietimo ministro Remigijaus Motuzo pastangomis, o jos vykdymas paskatintas aukščiausiu lygiu, prieš kelerius metus paties Prezidento Valdo Adamkaus pastangomis Prezidentūroje sušauktoje švietėjų – pedagogų ir šios srities mokslo žmonių konferencijoje, tačiau, atrodo, kol kas rimto dėmesio šis užmojis visgi nesulaukė. Tačiau dar blogesnė yra jaunimo tautinio auklėjimo padėtis, tiksliau – jo iš viso nėra, ir lietuvių patriotų reikalavimai, ne kartą ryškinti ir mano rašiniuose, šalia pilietinio auklėjimo į mokyklas įvesti ir tautinį auklėjimą iki šiol reikiamo atgarsio irgi nesulaukė. Pradėtas mokyklose vykdyti tuojau Lietuvos nepriklausomybę atkūrus, iš jų išblėso jo puoselėtoją pedagogą – mokslininką prof. Zigmą Zinkevičių iš švietimo ministro pareigų pašalinus. Neįtiko autoritetui nė šiokiu tokiu žingsneliu ta kryptimi bandęs sukti dr. Remigijus Motuzas. Lietuvių tautai tai buvo didelis smūgis, kurio pasekmes labai akivaizdžiai mums priminė Nijolė Sadūnaitė praėjusią savaitę tinklapyje „Bernardinai.lt“ paskelbtu rašiniu „Tik bendromis pastangomis išsaugosime valstybę“, pasigesdama tos valstybės, už kurią ji ir šimtai tūkstančių lietuvių kovojo ir žuvo tėvynėje, kentėjo ir mirė okupanto kalėjimuose bei tremtyje. „Tebesame už savą valstybę, už tą, kuriai lietuvių tauta yra suverenas…“, o jai dabar „iškilo didelis pavojus“ – rašo ši plačiai pasaulyje žinoma lietuvė patriotė, pasižymėjusi kaip viena iš ryškiausių bei drąsiausių kovotojų dėl Lietuvos laisvės, pogrindininkė. „Mes kreipiamės į Lietuvos žmones, į partizanus, jų vaikus bei anūkus, Atgimimo laikmečio aktyvistus, devyniasdešimtųjų savanorius, pirmuosius pasieniečius ir muitininkus, visus lietuvius tėvynėje ir už jos ribų…“ – rašo buvusių Laisvės kovotojų įgaliota vienuolė seselė Nijolė Sadūnaitė, kviesdama juos grįžti atgal į kovą, už tą valstybę, kurioje suverenas yra lietuvių tauta.
Rimtas, tikrove pagrįstas, labai reikalingas šauksmas. Be jokios abejonės. Tik ar bus kas į jį reikiamai atsilieps? Atsiliepimo ji laukia iš naujo Lietuvos Seimo, kreipdama Lietuvos piliečių dėmesį į jo rinkimus. Bet, sprendžiant iš esamo Seimo nusiteikimo ir jį sudarančių partijų pasiruošimo, jie gali seselę Nijolę, o kartu ir mus, labai nuvilti. Tai liudija partijų pastangos bet kokia kaina į jį sugrįžti su tais pačiais vadovais bei nariais, atkakliai priešinantis bet kokiems rinkimų taisyklių pakeitimams, galintiems Seimo sudėtį pakeisti, ir likti tokiais pat, kokie dabar yra.
Tačiau Nijolės siūlymui – tvirtai tikiu, kad jis yra ir visų dorų lietuvių siūlymas – įgyvendinti pirmiausia reikia paruošti tautą. O jai ruošti geriausia dirva – Lietuvos mokykla, tautiškai auklėjanti jaunimą. Tokiam auklėjimui reikia tinkamų mokytojų, pedagogų, o ypač juos tokiam darbui skatinančios patriotiškai nusiteikusios profesionalios vadovybės, kurią parūpinti turi Lietuvos Seimas. O ką mes matome šiandien, Seimui ieškant švietimo vadovo? Čia viską lemia partija ir partinės mokyklos diplomas. Taip pat, kaip partijos priklausomybė lemia ir kitus aukštuosius pareigūnus Seimui skiriant, kaip jau rodo šiame rašinyje minėti trijų ministrų pavyzdžiai.
Taigi ne kokia gaida ataidi seselės Nijolės šauksmas grįžti Lietuvai ten, kur ją vedė narsieji lietuviai kovotojai. Bet čia – dar ne pasaulio pabaiga. Gerai, Nijole, kad taip sušukai, ir mes, visi lietuviai, už tai Tau labai dėkojame. Ir tikiu, kad tuo keliu nukeliausime. Ir gal net netrukus. Ir ne žodžiais, bet ryžtingais darbais, kaip Tavo minimi kovotojai. Į žemę iš gėdos turėtume sulįsti, jeigu taip nepadarytume.
