Europos Vadovų Tarybos viršūnių susitikimo išvados dėl „konflikto Gruzijoje“ arba „krizės Gruzijoje“(taip vadina) atspindi pamatinį šiam laikotarpiui Tarybos pasirinkimą.
Vadovai neatkreipė dėmesio į analitikų perspėjimus, kad taikus tonas išvengiant bet kokio Rusijos invazijos į Gruziją pasmerkimo, net įvardinimo, bus įvertintas Maskvoje kaip diplomatinė pergalė ir galės lemti tolesnį agresyvumą, grėsmes kitiems kaimynams.
Vadovai bevelijo parodomąjį vieningumą, negu teisingą įvykių įvardijimą, dėl kurio gal nė negalėjo susitarti. Sakoma, pasiekimas tas, kad apskritai susitarė. Svarbi ir pagrindinė bendra nuostata: Rusijos kariuomenė turi būti išvesta, mažiausiai, į pradines pozicijas turėtas ligi rugpjūčio 7 d. (prieš tai, kai rusų tankų kolonos pajudėjo Roki tuneliu į Gruziją), ir kol tai nebus įvykdyta, derybos dėl naujosios ES-Rusijos sutarties įšaldomos.
Visa kita – mažesnės reikšmės, nors pasitaiko sakančių, kad du dalykai Vadovų dokumente esą itin svarbūs. Pirmas – kad nepasmerkta Gruzija. Antras – kad nepagirta Rusija. Toks niūrokas humoras atspindi padėtį, kurioje atsidūrė skilinėjanti, o vis dėlto nūnai šiek tiek sutarusi, Europos Sąjunga.
Rusija jai ir toliau teiks išmėginimus. Mes, ES, nurodinėjam įvykdyti pažadus. Jie jau dabar nevykdomi, o jeigu visai nevykdys? Išvesti, o ne „traukyti“ kariuomenę, liautis, o ne tęsti neapykantos kupinus „valymus“, jeigu dar liko Abchazijoje arba Pietų Osetijoje koks gruzinas. Bet jeigu smurtininkai sėdės ant grobio ir juoksis? Jau dabar ironizuoja jiems „visai nereikalingą“ naują sutartį, o jokių kitų priemonių nė nenumatyta. Kariuomenę iš Moldovos buvo pasižadėję išvesti 1997 metais... Ji tebėra. Europai mindžikuojant, Tiraspolio kontrabandininkams, kaip ir Pietų Osetijoje, išaugo ragai. Tad gal pavyks užtikrinti ir pastarųjų teisėtus interesus neleidžiant gruzinams kontroliuoti nė laikinos linijos tarp marionetinės Pietų Osetijos ir dar nepriklausomos Gruzijos? Tam ir iškišta papildoma „buferinė zona“, kurioje Rusija pati sau suteikia teisių. Provokuoja Europą, kad ši pavargtų, apsiprastų ir aptiltų. Kas tai, jeigu ne 1938 m. Miuncheno dvasia šių dienų Briuselyje?
Turime stabdyti ją, naująjį pragmatinės Europos akivarą mažutėliams, kalbėdami atvirai visur, kur galime. Taip pat – rengtis namų gynybai. Home Guard – tai savanoriai. Kategoriškas NE vamzdžiui Baltijos jūroje, kurį seks Rusijos karo laivyno buvimas dar ir šioje „saugumo zonoje“, vandenų aneksija.
