Šiomis dienomis apie krepšinį kalbėti tiesiog privaloma. Nekasdieninis renginys – Europos krepšinio čempionatas – užvaldęs lietuvių protus ir jausmus, juolab kad kaip tik šiuo metu vyksta malonioji viso proceso dalis – varžybos. Užmarštin keliauja nerimas, ar laiku bus įrengta Kauno „Žalgirio“ arena, ar užteks viešbučių Panevėžyje. Lietuva iš kiekvienų varžybų tikisi pergalės, iš kiekvieno čempionato – aukso. Iš šio čempionato buvo tikėtasi dar ir finansinės naudos. Prisiminkime, kiek su šiuo renginiu sieta vilčių – viešbučių ir restoranų apgulties, užsakomųjų sirgalių reisų, užsieniečių išleistų litų grandininės reakcijos. Verslai suklestės, o į biudžetą liesis PVM.
Tai yra ne vienintelis kartas, kai Lietuvos politikai ieško kokios nors vienos burtų lazdelės Lietuvos ekonomikai įsiūbuoti. Pirmoji burtų lazdelė greičiausiai buvo Europos Sąjunga, tikintis, kad būtent ji atneš Lietuvai gerovę. Arba prisiminkime Vilnių – Europos kultūros sostinę ir Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą. 2009-tieji turėjo būti turizmo suklestėjimo metai jau vien dėl šių dviejų renginių. Arba suskaičiuokime, kiek kartų buvo sakoma, kad prasta Lietuvos ekonominė padėtis yra dėl to, kad su Lietuva sunku susisiekti oru. Ir kad būtina turėti (supraskite: mokesčių mokėtojų lėšomis finansuoti) nuosavą oro vežėją, nes tik tuomet galės atvykti turistai ir užsienio investuotojai.
Bet štai jau daugiau nei septynerius metus esame Europos Sąjungos nariai, gauname milijardus ES lėšų. Ar įvyko žadėtas ekonominis stebuklas? Europos kultūros sostinės projektas per krizę tapo ne ekonomikos katalizatoriumi, o puota maro metu. Naivu tikėtis, kad trys čempionato savaitės sumažins Lietuvos biudžeto deficitą ar padarys įmonėms metinę apyvartą. Čempionatas pasibaigs, ir tada vėl klausime – o kas toliau. Blogiausia, kad visagalės burtų lazdelės paieškos nesibaigia. Politikai jau atkakliai ieško naujos – kas čia dar galėtų išgelbėti Lietuvos ekonomiką? Gal oro vežėjas, gal muziejus, gal Valdovų rūmai, gal gera viešųjų ryšių strategija – popierinė drąsa, kvapas, o gal gintaras.
Net ir Hario Poterio istorijų mylėtojai visgi supranta, kad burtų lazdelė – iš fantastikos srities. Nėra gyvenime burtų lazdelės – ir ekonomikoje jos taip pat nėra. Stebuklai kuriami kryptingu kasdieniu darbu. Vienkartiniai ekonomikos aktyvavimo projektai gali tik paglazūruoti jau iškeptą ekonomikos pyragą, ir vargas mums, jei tik glazūros iš valdžios reikalausime, jei burtų lazdeles pateisinsime fraze “geriau tiek negu nieko“. Kitaip tariant, čempionatas gerai, tačiau to jokiu būdu nepakanka. Būtina gerinti ekonominę kasdienybę – ne vien šventes organizuoti.
Politikai nelabai mėgsta nuosekliai ir kryptingai gerinti kasdienes verslo sąlygas. Juk tai reikštų, kad Lietuvoje reikėtų įvykdyti kokius šimtą „saulėtekių“ – verslo sąlygų gerinimo iniciatyvų. Ir ne tokių, kurie kaip lig šiol būdavo palaidojami Seime, o tikrai drąsių ne žodžiuose, o sprendimuose. Ir tų sprendimų turėtų būti ne vienas, jų turėtų būti šimtai, ir jie turėtų derėti tarpusavy. Į priekį niekaip nepajudėsi, jei vykdysi sprendimų mainus: vienas geras už vieną blogą. Gerinti kasdienes verslo sąlygas – lyg alinantis šachtininko darbas. O juk politikams patinka romantika, jiems prie širdies trumpi štrichai, ekonominė poezija. Taukšt – kainų reguliavimas, taukšt – mokesčių pakėlimas, taukšt – kasos aparatai. O po to pamojuoji burtų lazdele, pasaldini gyvenimą, kad ne taip skaudėtų. Jau nemažai taip burtų lazdelėmis primojuota, bet kol nebus šimto „saulėtekių“, tol tik glazūrą ir gausime.
