Pavadinime vaizdo kūrimo programa „Adobe Photoshop“ kabutėse atsirado ne todėl, kad ji lyg ir neteisėtai sulietuvinta, o sąmoningai, todėl, kad šio menininko fotografijose fotošopo nėra.
A. Griškevičius realybę modifikuoja savo reikmėms tik tapyboje, o savo fotografijose paradoksalias situacijas kuria realybėje.
Jei A. Griškevičiui reikia, kad akmuo nuotraukoje taptų balionu, jis gauna keltuvą, kuris pakelia luitą. Pakelia taip, kad drąsi mergaitė po juo jaustųsi saugiai.
Jei A. Griškevičiui reikia sumažintos idealios tėviškės – trobos, tvarto, tvenkinio, svirno, tualeto, šulinio – jis pats (arba kažką įtikina tai padaryti) sukonstruoja mažiukus statinius ir iškasa nedidelį vandens telkinį.
Jei A. Griškevičius tapo vienas, tai fotografuoja apsuptas daugybės keistų daiktų, prietaisų ir žmonių. Labiausiai matomi bendražygiai – bendrovės „Technominas“ (gręžimas deimantiniais cilindriniais grąžtais, pjovimas deimantiniais diskais, pjovimas deimantine viela, tvirtinimas ir montavimas. Iš čia atsiranda ir keltuvai) savininkas Mindaugas Usonis (nuotraukoje kairėje) ir odontologas Mykolas Ignatavičius.
Jei A. Griškevičius nusprendžia savo nuotraukas išleisti kalendoriaus formatu, jo kalendorius „Zodiako ženklai“ (su Juozo Erlicko tekstais) tampa nugalėtoju ir gauna Lauryno Ivinskio premiją už geriausią 2007 metų kalendorių.
O jei A. Griškevičius nusprendžia savo nuotraukas eksponuoti Lietuvos fotomenininkų draugijos „Prospektų galerijoje“ (iki vasario 17-os), atidarymą tradiciškai rengia nedidelė minia žmonių. Kompozitorius Algirdas Martinaitis parašo šmaikštų kūrinį „Parodos paveikslėliai“ kanklėms (Aistė Bružaitė) ir dviem akordeonams (Raimondas Sviackevičius, Kazys Stonkus), o vienas iš bendražygių dalyvauja fotografinės sumažintos idealios tėviškės mikrokopijos instaliacijoje:
Stebint šį tęstinės energijos, paradoksalumo, siužeto, vylingumo ir meistrystės pliūpsnį įsivaizduoju, kad visa tai organiškai atrodytų kuriame nors XIX amžiaus Niujorko, Londono ar Varšuvos privačiame muziejuje, kur pakerėta publika apžiūrėdavo dramblio iškamšą, pigmėjų žudymo vamzdelių kolekciją, barzdotų moterų nuotraukų rinkinį, serijinio žudiko asmeninius daiktus, o ekskursijos pabaigoje stebėdavo hipnotizuotojo pasirodymą, išklausydavo gastroliuojančios dainininkės atliekamą populiarių operos arijų popuri bei praktikuojančio gydytojo paskaitoje susipažindavo su stomatologijos istorija.
Būtent tuomet, aš manau, žiūrovai pajusdavo grynąją estetikos ir smalsumo sinergiją. Ir jei A. Griškevičius savo parodų atidarymus darytų kasdien (su bilietais, žinoma), mes galėtumėm šiek tiek vėl pajusti amžiaus, kai būdavo galima lengvai nustebinti ir pradžiuginti visus, dvasią. Kadangi taip nebus, lieka pakankamai padori kompensacija – nuotraukų ekspozicija.
Visos nuotraukos iš www.algisg.com tinklapio, video vaizdas – Artūro Židonio.
