Šį interviu apie teatrą reikėtų skaityti kaip Adrijos laišką, po kurio susimąstysite apie savo vaidmenį, požiūrio tašką ir pasaulį. Į kurį, kaip teigia moteris, mes žvelgiame per daug rimtai.
- Kaip atsirado teatras, aktorinis jūsų gyvenime?
- Mano istorija toli gražu nėra įspūdinga. Nuo vaikystės lankiau dramos būrelį pas Valeriją Karalienę. Turėjau jos palaiminimą, kad esu viena iš tų, kuri turėtų studijuoti aktorinį meistriškumą.
Vis dėlto buvau naivuolė, tikėjau, kad galiu pakeisti pasaulį, todėl universitete pasirinkau studijuoti psichologiją. Deja, sovietmečiu ši sritis buvo labai apvogta, trūko srities meistrų. Labai greitai supratau, kad mes mokomės kažkokio surogato. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl rinkausi kitą kelią - tuometinę Muzikos ir teatro konservatoriją ( dabar LMTA), ir ten pasijutau puikiai
Studijos, dėstytojai, tiek daug atradimų, o, svarbiausia, aktoriniame psichologijos studijos buvo ne ką prastesnės, nes teko išmokti į pasaulį žvelgti kitomis akimis
- Kaip aktorė tęsėte pasaulio keitimą?
- Neturėjau tokio tikslo, tačiau tuometinis teatras mane išmokė kalbėti metaforų kalba. Tai buvo labai išradinga, fantastiška, įdomu. Tikslas keisti pasaulį sau nebuvo išsikeltas, nes tuometinis teatras Tarybų sąjungoje tuo ir garsėjo.
Metaforų kalba teatro žmonėms leido pasakyti daug daugiau nei atviru tekstu, taip dalinai prisidėjus prie pasaulio keitimo.
- Ar aktoriaus dalia sunki?
- Kai turi pašaukimą būti aktoriumi, dalia yra lengva. Aktoriaus gyvenimas yra įdomus, pilnas galimybių, kelių ir atradimų. Manau, kad mes per daug sureikšminame aktoriaus profesiją. Gi medikai, lakūnai taip pat turi savus iššūkius, savus profesijos niuansus. Kiekvieną kartą suvaidinusi spektaklyje, ypač, kai man nepavyksta taip, kaip norėčiau, džiaugiuosi: „Ačiū Dievui, kad aš ne medikė“.
Kalbant apie aktoriaus profesijos sudėtingumą galvoju, kad tai ir yra profesijos žavumas. Ji turi savų duobių, paslapčių, tačiau leidžia sustiprinti pažintį su savimi. Kuo giliau neri į savo vaidmenį, tuo giliau neri į save.
Žinoma, ne visada atradimai yra patrauklūs, bet, jei tu sugebi tai priimti, išgyventi, augi kaip profesionalas, žmogus. Įgyji daugiau patirties, pasitikėjimo savimi. Pripažinimas savo trūkumų, nuodėmių, paklydimų padeda sustiprėti.
- Kada prasidėjo jūsų pažintis?
Vargu ar įmanoma pažinti save. Tai tas pat, kaip manyti, jog gali suvokti, kas yra Dievas. Bet ji (iliuzija – aut.past.) tuo ir žavi – kiekvieną kartą, gaudamas naują vaidmenį, tu susipažįsti su savimi ir supranti, kad visą tai, ką žinojai iki šiol, buvo netiesa. Tuomet belieka leistis į naujas paieškas. Tačiau mes kasdien keičiamės, tad reikia susitaikyti, jog paieškos bus nuolatinės ir tiek.
Pažintis keičiasi su kiekviena diena, o tai yra sudėtinga, nes tu kiekvieną dieną esi kitoks. Keitimasis kiekvieną dieną, mano nuomone, yra didis žavumas.
- Pačia plačiausia prasme, kas jums yra teatras?
- Mano profesija, mano darbas.
- Dovana?
- Ne, niekas man nieko nedovanojo. Žodis „profesija“ man yra labai svarbus. Tai yra tai, ką aš darau gyvenime. Man atrodo, kad yra labai svarbu garbingai daryti tam tikrus dalykus.
- Kur maloniau dirbti: teatre, televizijoje, kine?
- Didžioji dauguma aktorių pasakys, jog geriau dirbti teatre. Turėjau mažai patirties kine, tad labai norėčiau čia save išbandyti.
Tiesą sakant, man patinka dirbti televizijoje, nors suprantu, kad tai skamba nepopuliariai. Kai dirbi sąžiningai, gerbdamas savo profesiją televizijoje gauni daug gerų pamokų.
- Kaip teatras gali išmokyti save pažinti?
- Vienas iš paprasčiausių dalykų – į bet kurią situaciją pažvelgti ne tik savo, bet ir kito žmogaus, pašnekovo akimis. Ir moduliuoti savo elgesį ne tik iš savo požiūrio taško, suvokti, kad mano mąstymas yra tik mano, ir jis yra labai ribotas.
Gebėjimas situaciją vertinti iš skirtingų požiūrio kampų, pažvelgti net ir į savo paties požiūrį lyg į svetimą – tai mus skiria nuo gyvūnų.
Kitas svarbus dalykas – žvelgti į pasaulį ir save su humoru, ir nemanyti, jog esi pagrindinis veikėjas.
Teatre mes žinome, jog šiandien vaidini pagrindinį, o ryt nedidelį, epizodinį vaidmenuką. Telieka šią sampratą perkelti į kasdienį gyvenimą ir viskas bus paprasta. Žinoma, aš, kaip ir visi, trokštu didelių įdomių vaidmenų, bet juk tokia žmogaus prigimtis - trokšti geriausio.
- Kada pas jus įvyko susitaikymas su savimi?
- Vakar studentams sakiau: „Egzistuoja tokia bjauri taisyklė gyvenime: tada, kai pradedi pažinti, draugauti su savimi, suprask, kad jaunystė jau praėjo“. Kiekvieną rytą žiūri į veidrodį ir galvoji, kas gi čia mane taip paglamžė per naktį ,kur tas niekšas, kuris atėjo naktį ir mane taip suniokojo? Jei atvirai, tai po 40-ties gyventi darosi lengviau ir linksmiau.
- Buvo atskaitos taškas, kuriame supratote, kad viskas pasikeitė?
- Tokio konkretaus momento, kai supranti, jog užaugai, nėra. Nėra dienos, kai supranti, jog jaunystė pasibaigė. Ir kas gali nustatyti ribas jaunystei ar senatvei? Kita vertus, gerai, kad nėra, tikriausiai, būtų liūdna.
Nėra momento, kai supranti, jog man gera ir įdomu su savimi. Gaila, bet nėra tokio konkretaus momento, kai supranti, jog manyje gyvena mano geriausias draugas. Tiesiog gyventi tampa paprasčiau ir linksmiau. O tai visai nemažai. Kartais galvoju, kad tokią kainą mokame už savo jaunystę.
- Ar jau supratote, kad užaugote?
- Gal tas, kuris ateina vakarais mane suglamžyti jau žino, kad aš suaugau? Manyčiau, kad užaugau. Jau galiu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir nieko nekaltinu.
- Žmonės moka būti savimi?
- Absoliutinti sunku. Yra žmonių, kurie moka, yra žmonių, kurie niekada neišmoks – tai akivaizdu. Tu nuo savęs niekur nepabėgsi – tai yra juokingiausia. Esi, kas esi, būsi kas būsi.
- Kas jus stebina gyvenime?
- Albertas Einšteinas yra gerai pasakęs: „Yra du beribiai dalykai, visata ir žmonių kvailumas. Dėl pirmojo dar abejoju“. Nelabai pagarbus požiūris į žmones, bet Einšteinui geriau žinoti. Mane žmones vis dar stebina, žavi, džiugina ir, žinoma, liūdina, bet tai yra gyvenimo druska. Be jos - neskanu.
- Kiek daug dėmesio skiriate tam, ką sakote?
- Daug. Ir kuo toliau, tuo daugiau.
- Už ką labiausiai dėkojate gyvenimui?
- Už sveikatą, už draugus, šeimą, o labiausiai man pasisekė, kad pavyko gimti geroje šeimoje. Tik čia mano nuopelnas jau nulinis. Aš dėkoju jiems, nes mūsų giminėje nebuvo išdavikų, parsidavėlių, budelių.
- Pradėjote žodžiais „Bandyti kažką pakeisti pasaulyje“. Ar bandote kažką keisti iki šiol?
- Mes kiekvienas gimstame turėdami kažkokius talentus. Mano, manyčiau, yra mokyti. Jei mokydama kažką pakeičiu, tai pakeičiu.
- Ar manote, kad esate išgirsta?
- Nežinau. Jei žmonės grįžta, turbūt, taip. Neturiu tikslo būti išgirsta.
- O tai kokį turite tikslą?
- Linksmai gyventi, niekam nekenkti, būti atsakingai už save. Gerbti pasaulį, save ir žmones.
- Dažnai žmonių paklausiu: „Ar jaučiatės laiminga“. Tad ar žodis laimė gyvenime turėtų daryti įtaką?
- Seniai savęs šito neklausiau. Man atrodo, kad tai nelabai svarbu. Yra akimirkos sėkmė, akimirkos nesėkmė, Nereikia suabsoliutinti.
- O ar mėgstate kalbėti apie save?
- Visi žmonės mėgsta. Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne.
