Renata, kartu su vyru auginanti du vaikus – 12-metę dukrą ir 8-erių sūnų – pasakoja, kad vos pajutusi skausmą, iškart nujautė, jog kažkas negerai. Nors anksčiau jokių guzelių krūtyje nepastebėjo, šis staigus skausmas ją paskatino nedelsiant kreiptis į medikus.
„Vieną dieną skausmas krūtyje buvo, bet skaudėjo visą dieną. Vaistų negėriau, stengiausi kentėti, galvojau – pakentėsiu, bet jau buvo mintis, kad eisiu gerti vaistus, tačiau į vakarą nustojo skaudėti. Iškart tą pačią dieną būdama darbe paskambinau gydytojai, užsiregistravau, gavau vietą ir nuvažiavau sekančią savaitę“, – prisimena moteris.
Po mėnesio išgirdo diagnozę
Atvykusi pasitikrinti, Renata pasakoja, kad gydytoja ją apžiūrėjo, o iš jos žvilgsnio Renata greitai suprato – kažkas negerai. Tą pačią dieną ji buvo nusiųsta atlikti mamogramą ir krūties echoskopiją. Po tyrimų grįžusi į gydytojos kabinetą išgirdo, kad reikės atlikti biopsiją, nes gydytoja mato „kažką įtartino“.
„Gydytoja negąsdino, bet iškart supratau, kad kažkas negerai, kai taip greitai viską sutvarkė per vieną dieną. Dar po savaitės gavau laiką biopsijai, ją atliko ir vasario 1 d. man paskambinusi gydytoja pranešė, kad turiu antros stadijos hormoninį krūties vėžį“, – teigia Renata ir priduria, kad hormoninis vėžys yra lengviau pagydomas.
Anksčiau Renata neturėjo artimų pažįstamų, sergančių vėžiu, išskyrus vieną kaimynę, kuri vėliau tapo vienu svarbiausių žmonių jos ligos kelyje.
„Mano kaimynė seniau sirgo vėžiu. Kai sužinojome apie jos ligą, visiems kaimynams tai buvo šokas. Kartais pasiteiraudavau, kaip jai sekasi, tačiau neklausinėjau detalių apie gydymą“, – dalijasi moteris.
Renata teigia, kad be kaimynės patarimų ir palaikymo ji nebūtų buvusi tokia stipri. Turėdama šalia žmogų, kuris visa tai jau išgyveno, jautėsi ramiau ir labiau užtikrinta, kad viskas bus gerai.
Kaimynė ją nuolat ramindavo ir paaiškindavo apie laukiančius tyrimus, todėl Renatai einant pas gydytojus nebuvo nežinomybės jausmo: „Kai aš susirgau, kaimynė kiekvieną dieną domėdavosi, rašydavo, bendraudavome kasdien.“
Nors Renata sako, kad sergant kaimynei nenorėjo jai įkyrėti ir todėl neklausinėjo apie jos ligą, po to, kai kaimynė išgyveno šią sudėtingą patirtį, ji žinojo, kaip svarbu nepalikti žmogaus vieno. Todėl ji dalijosi įvairiais patarimais su Renata ir visada stengėsi būti šalia.
Po 8 chemoterapijų – auglio operacija
Paklausta, kaip pavyko susitaikyti su tokia skaudžia žinia, Renata neslepia, kad reagavo ramiai ir racionaliai. Ji sako, kad toks jau yra jos būdas: „Sergu tai sergu“.
Vis dėlto Renata prisipažįsta, kad teko raminti tėvus, vyrą ir visus artimuosius. Nors ji pati neišliejo nė vienos ašaros ir į krūties vėžį žvelgė kaip į paprastą ligą, su kuria reikia kovoti, po chemoterapijos dažnai gulėdavo be jėgų, jausdamasi taip, lyg nebenorėtų gyventi.
„Šiandien, kai esu sveika, atrodo, kad tai nebuvo taip sunku. Tik tuo metu pajutau, kad man blogai, bet tai mano patirtis – žinau, kad kitoms būna daug sunkiau. Mano atveju gydymas buvo greitas ir lengvas“, – priduria ji.
Renatai buvo paskirtas gydymo planas. Pasak jos, ji žino, kad gydytojų konsiliumas nusprendė pradėti nuo chemoterapijos, remdamasis visais turimais duomenimis. Nors kartais gydymo eiga prasideda operacija, o vėliau tęsiama chemoterapija, gydytojai, atsižvelgdami į jos amžių, rodiklius ir hormoninį vėžį, nusprendė, kad jai teks ištverti 8 chemoterapijos kursus – 4 raudonas ir 4 baltas.
„Baltų ir raudonų chemoterapijų poveikis yra skirtingas. Labai pasitikėjau savo gydytoja, todėl jaučiausi ramiai, nes žinojau, kad tai, ką ji siūlo ir skiria, bus veiksminga. Nelindau į internetą ir „neužkišau“ savo galvos informacija.
Gavau 8 chemoterapijas, mėnesį turėjau pertrauką, o po mėnesio buvau operuota – išpjovė auglį. Visą liepą praleidau sanatorijoje, o rugpjūtį gavau 5 radioterapijos seansus“, – skaudžia patirtimi dalijasi Renata.
Kaip pati Renata pasakoja, radioterapijos seansai buvo paskutinė gydymo dalis. Visai neseniai ji apsilankė pas gydytoją, atliko kraujo tyrimus ir rezultatai ją labai nudžiugino – vėžio ląstelių neberodė, jos buvo normos ribose: „Vadinasi, mes nugalėjome šiai dienai“.
Po chemoterapijų jausdavosi lyg „gyvas lavonas“
Renata pasakoja, kad pirmos dienos po chemoterapijų buvo itin sunkios. Pirmadienį jai būdavo suleidžiama chemoterapija, o visą nemalonumą ji pajusdavo trečiadienį ir taip blogai jausdavosi iki penktadienio. Pasak jos, tikslas buvo atsigauti ir skirti šeimai laiko savaitgalį.
„Gulėdavau lovoje tamsoje, be televizoriaus, tyloje, miegodavau ir leisdavau laiką su savo mintimis. Laukdavau ir suprasdavau, kad reikia dar dvi dienas pakentėti, ir atsigausiu, nes pykindavo, būdavo silpna, mušdavo karštis.
„Gyvas lavonas“ – taip aš sakau. Valgyti nenorėjau, bet mintis gydė: dvi dienos ir atsistosiu“, – skaudžią patirtį atsimena moteris.
Iš tiesų penktadienio rytą Renatai pagerėdavo. Išlipus iš lovos jai atrodydavo, kad jaučiasi visai gerai, nors ir būdavo silpnesnė. Visgi ji nuogąstauja, kad iki šiol nesijaučia taip, kaip anksčiau, prieš ligą.
„Nesijaučiu taip pat, kokia buvau, ir nebūsiu, viskas sulėtėjo, judesiai lėtesni, viską darau lėčiau, nebe tokia, kokia buvau energinga ir visur lakstydavau“, – pabrėžia ji.
Nors moteris neslepia, kad artimieji sužinoję apie vėžį labai norėjo padėti, visgi ji pati norėjo kovoti su savo liga viena. Tėvams stengėsi nepasakoti, kaip blogai jausdavosi, nes, pasak jos, tėvai jaudindavosi labiau už ją pačią.
„Skambindavo mama, sakydavo, kad gali atvažiuoti ir pabūti tas dvi dienas, kai man blogai, nes vyras dirba, vaikai mokykloje, o aš viena namuose, bet aš jai sakydavau: „Ką tu padarysi? Žiūrėsi į mane silpną? Sėdėsi šalia, tau kils stresas ir nervai, o man iš to nieko, man nepagerės“.
Neleidau jai atvažiuoti, meluodavau, kad man viskas gerai, nenorėjau skaudinti“, – apie asmeninę stiprybę atvirauja Renata.
Moteris pasakoja, kad jos vyras ir vaikai niekada nematė jos silpnos. Dauguma sunkių akimirkų vyko darbo dienomis, kai vaikai buvo mokykloje, o vyras darbe, todėl vakare, kai jie grįždavo namo, ji jau būdavo geresnės formos, nors vis tiek dažnai neišlipdavo iš lovos.
Siunčia patarimą
Renata, dalindamasi savo mintimis apie gyvenimą po ligos, teigia, kad ją gydytoja įspėjo – ji privalo keisti savo gyvenimo būdą, nes jeigu to nepadarys ir toliau gyvens taip, kaip anksčiau, liga gali grįžti:
„Gydytoja, kai pasveikau, sakė, kad turiu apsiraminti ir gyventi ramų gyvenimą, nes jeigu nieko nekeisiu, liga gali grįžti ir labai greitai.“
Nepaisant to, Renata pripažįsta, kad jos požiūris į gyvenimą nepasikeitė. Ji stengiasi save valdyti, tačiau kartais jaučiasi pavargusi ir silpna: „Greitai pavargstu, prasiurbiu namus, jėgų nėra, reikia prigulti, jaučiuosi kaip senjorė.“ Ji viliasi, kad laikui bėgant viskas atsistatys.
Kalbėdama apie patarimus, Renata ragina žmones nepanikuoti ir nestresuoti, nes stresas gydymui naudos neduoda.
„Reikia žiūrėti pozityviai į gyvenimą, kad tau duotas išbandymas. Šiuolaikine medicina aš pasitikiu, bet turi pati prie to prisidėti, viskas yra išgydoma.
Jeigu tu verksi pastoviai, stresuosi ir galvosi, kad mirsi, tai rezultatų gerų neduos. Reikia eiti pirmyn, išsikelti tikslą. Mano tikslas yra vaikai, nes turiu juos užauginti ir negaliu pasiduoti“, – pabrėžia moteris.