Sveikatos sistemos finansavimo ir kiti klausimai trečiadienį kelti Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) organizuotoje konferencijoje Seime.
Finansavimo modelius skirtingose ES šalyse savo pranešime lyginęs gyvybės mokslų teisės ekspertas Andrejus Rudanovas visų pirma konstatavo, kad kiek pinigų į sistemą beįlietum, jų visada bus mažai.
„Reikia sutarti, kad pinigų sveikatos sistemoje niekada nebus pakankamai. Tai yra tokia sistema, kaip ir švietimas, kur kiek pinigų beskirsi, tiek ji ir suvartos.
Klausimas – kiek [tai bus padaryta] efektyviai, prasmingai. Ir, kas labai svarbu, reikia suprasti ir atsakyti sau į klausimą, ar visus finansavimo šaltinius kaip valstybė išnaudojame ir taikome bei kaip efektyviai tą darome“, – kalbėjo jis.
Lūkesčiai dideli, bet galimybės ribotos
Oficialiais 2023 m. duomenimis, ES sveikatos sistemos finansavimo nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) vidurkis siekia 11 proc., kai Lietuvoje – 7,8 proc.
Kitaip sakant, savo sistemą finansuojame kaip Vengrija, Bulgarija, Rumunija, tačiau pagal sveikatos paslaugų lūkesčius lygiuojamės į visai kitą Europos Sąjungos žemėlapio pusę.
„Visi puikiai suprantame, kad pacientams, mūsų visuomenei, rinkėjams komunikuojami tam tikri dalykai – per kiek liko jis gali tikėtis gauti paslaugą, kokia ji turėtų būti, kaip su juo turi bendrauti medicinos personalas, per kiek laiko suteikiamos paslaugos, koks turi būti vaistų prieinamumas, jų kainos ir visa kita.
Jei palyginsime šias komunikacines aplinkas su tuo, kas yra kitose ES šalyse, nelabai kuo skiriamės nuo Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Skandinavijos šalių – ypač Švedijos ir Danijos, Nyderlandų Liuksemburgo ir Belgijos“, – pastebėjo ekspertas.
Jis pridūrė, kad atsižvelgiant į keliamus lūkesčius sveikatos paslaugoms atsiranda ir tam tikri reguliaciniai reikalavimai teisės aktuose.
„Kalbama apie tai, kokie reikalavimai keliami licencijavimui, personalui, krūviams, kokybei ir visiems kitiems išmatuojamiems dalykams. Visa tai nugula į teisės aktus, institucinę priežiūrą ir teismų praktiką. (...) Tuo metu, kaip jau matote, pagal finansavimą esame su vengrais, rumunais ir bulgarais. Čia galima palikti daugtaškį“, – realybę nupiešė A. Rudanovas.
Valstybė neįsipareigoja suteikti visų paslaugų
Jis atkreipė dėmesį, kad visos aukščiau paminėtos valstybės, į kurias, deklaruojama, Lietuva lygiuojasi, sveikatos apsaugai skiria daugiau nei 11 proc. nuo savo BVP.
„Natūraliai kiltų klausimas, kaip tai įmanoma. Atrodo, kitos galimybės, nes šalys didelės, tačiau ne vien tai apsprendžia. Visos paminėtos valstybės ir dalis kitų naudoja 4 sveikatos sistemos finansavimo šaltinius.
Pirmas yra tas, kuris Lietuvai geriausiai žinomas ir turbūt labiausiai įprastas – tai Privalomas sveikatos draudimas ir valstybės biudžeto lėšos. Tai yra tai, ką mes suprantame Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) pavidalu“, – dėstė ekspertas.
Pasak jo, iš šio šaltinio dengiama didžioji dalis išlaidų, tačiau nė vienos valstybės atveju tai nėra 100 proc. Dažniausias pasiskirstymas siekia 76–84 proc.
Reikia sutarti, kad pinigų sveikatos sistemoje niekada nebus pakankamai. Tai yra tokia sistema, kaip ir švietimas, kur kiek pinigų beskirsi, tiek ji ir suvartos. Klausimas – kiek [tai bus padaryta] efektyviai, prasmingai.
Pranešėjas kartu pabrėžė, kad dalis ES valstybių taiko viešųjų pirkimų modelius sveikatos paslaugoms apmokėti, štai Vokietija, Austrija, Danija apibrėžė, kokius būtent kaštus ir kokias procentais dengia privalomas draudimas.
„Kitaip sakant, yra labai aiškiai pasakyta, koks reikalavimas paslaugų kokybei, ko turėtų ir galėtų tikėtis pacientas iš gydymo įstaigos, tačiau valstybė tuo pačiu metu pasako, kad neprivalo apmokėti visko, kas yra nustatoma kaip pacientui privaloma bazė.
Labiau į tai pasigilinus, Skandinavijos šalių teisinė praktika labai akivaizdžiai panašėja su Lietuvos Konstitucinio teismo praktika. Jis buvo pasakęs, kad valstybė turi pareigą užtikrinti būtinąją nemokamą pagalbą viešosiose įstaigose. Tačiau visais kitais atvejais gali ir turi būti paciento prisidėjimas – jo paties ar draudimo, bet valstybė neturi pareigos užtikrinti visiškai visko“, – dėstė A. Rudanovas.
Ne vienoje šalyje pacientai moka už kiekvieną vizitą
Kitas jo įvardytas vienas sveikatos paslaugų finansavimo šaltinis yra paties paciento (ar jo artimųjų bei darbdavio) prisidėjimas, tai yra – priemokos. Kaip nurodoma, didžioji dalis (apie 70 proc.) šių lėšų tenka slaugai, vaistams, medicinos priemonėms, likusi dalis (apie 30 proc.) yra sveikatos priežiūros paslaugoms, ko nefinansuoja privalomas draudimas.
„Įdomus dalykas, kad 2022 m. Prancūzija pakeitė savo teisinį reguliavimą ir nustatė, jog išskyrus socialiai jautrias grupes (pensininkus, vaikus, atitinkamos neįgaliųjų grupės) visiems pacientams taikoma minimali priemoka visoms sveikatos priežiūros paslaugoms.
Vienas tokio sprendimo motyvų, kad pacientas tai pat turi prisidėti ir jausti finansinę atsakomybę kreipdamasis dėl sveikatos priežiūros paslaugų“, – pasakojo ekspertas.
Danijoje šis modelis patvirtintas 1972 m., šiuo metu jam daugiau nei 50 metų, tačiau jis ir tuomet, ir dabar susidėdavo iš dviejų dalių – kapitacinio mokesčio iš privalomojo draudimo ir paciento mokėjimo už kiekvieną vizitą.
Jis priminė ir apie Lietuvoje veikiantį šeimos medicinos modelį, kurį kuriant pagal Danijos pavyzdį buvo padaryta A, tačiau neišpildyta sąlyga B:
„Taikomas kapitacinis mokestis – tai yra A dalis. Danijoje šis modelis patvirtintas 1972 m., šiuo metu jam daugiau nei 50 metų, tačiau jis ir tuomet, ir dabar susidėdavo iš dviejų dalių – kapitacinio mokesčio iš privalomojo draudimo ir paciento mokėjimo už kiekvieną vizitą.
Pernai metų duomenimis, jei pacientas už tokius vizitus sumoka per metus daugiau nei 1237 eurus, pacientas nustoja mokėti PSDF įmokas iki tam tikros ribos, vėliau mokėjimas atsinaujina.“
Portalas tv3.lt primena, kad jau ne kartą svarstyta, ar Lietuvoje reikėtų įvesti atskirą vizito pas gydytoją mokestį, tačiau abejota, ar politikai turėtų tam valios.
Ragina apsispręsti, jei norime tvarios sistemos
Trečias išskirtas finansavimo šaltinis yra savanoriškas sveikatos draudimas. „Čia vieningos praktikos nėra, dalis valstybių mano, kad šis gali visiškai pakeisti privalomą draudimą, dalis – kad gali papildyti. Pavyzdžiui, Vokietija naudoja abu modelius, Latvijoje yra labai panaši situacija.
Be to, papildomas savanoriškai sveikatos draudimas taikomas visų valstybių atvejų, kurių skiriamas nuo BVP procentas yra didesnis nei 11 proc.“ – pastebėjo A. Rudanovas.
Paskutinis šaltinis yra nevyriausybinių organizacijų indėlis – tai yra labdaros ir paramos fondai. Pasak pranešėjo, viena vertus, galima pasakyti, kad Lietuvoje taip pat turime labai nemažai labdaros fondų, kurie renka lėšas spręsti individualių žmonių problemoms:
„Tačiau tai yra kiek kitoks dalykas, ką taiko šios valstybės, apie kurias pasakoju. Pirmiausia ten labdaros ir paramos fondai labai aktyviai dalyvauja finansuojant sveikatos priežiūros paslaugas, sudaro sutartis su ugdymo įstaigomis.“
Pasak jo, kalbant apie bendrą ES šalių kontekstą, labiausiai šis finansavimo segmentas išsivystęs tose valstybėse, kur yra labai aukštas mokestinių lengvatų lygis arba labai žemas sveikatos sistemos finansavimas privalomo draudimo ar biudžeto lėšomis.
„Pernai metų EBPO duomenimis, pagal tai, kiek tokiu būdu įlieta daugiausiai pinigų į sveikatos sistemą, tai yra virš 8 proc., tą padarė Slovėnija, toliau eina Lenkija“, – nurodė ekspertas.
Pasak jo, žvelgiant iš teisinės pusės, visus šiuos keturis modelius Lietuvoje turime, bet žiūrint į realų veikimą – tik pirmą ir antrą.
„Šiandien asmeniškai apsidrausti savanorišku sveikatos draudimu nė vienas negalėtų, gali apdrausti darbdaviai, bet tik jei minimalus darbuotojų skaičius yra penki asmenys.
Jei norime išteis tvarios sveikatos sistemos, verta svarstyti, kad šie visi mechanizmai būtų įveiklinti maksimaliu pajėgumu. Tai neįvyks per dieną, metus ar dvejus, tačiau padėjus tinkamus pagrindus pirmą rezultatą bent po 4 metų turėti tikrai galime“, – tvirtino A. Rudanovas.
Užduotis – suderinti lūkesčius ir galimybes
VUL Santaros klinikų generalinis direktorius Tomas Jovaiša patikino, kad padidinus finansavimo galimybės padėti pacientams vienareikšmiškai didėja. Vis dėl to kartu jis visų pirma ragino kelti adekvačius lūkesčius.
„Didžiausias iššūkis yra suderinti lūkesčius tarp to, ką galime, kiek finansuojame ir ko norėtume tikėtis, į kokią sistemą norėtume investuoti. (...) Ir klausimas, ar turime kalbėti apie procentą nuo BVP, ar eurus, skirtus individui per metus.
Nes medicininę įrangą, vaistus perkame už lygiai tas pačias kainas, kiek kolegos Europoje, pacientų maitinimas stacionare kainuoja tiek pat. Galbūt atlyginimai kai kur skiriasi 1,5, 2, 2,5 karto, bet tai nebėra 5 kartai, tuo metu mūsų BVP skiriasi ženkliai. Jei Liuksemburgas, Danija per metus vienam gyventojui išleidžia 6–7 tūkst., kai Lietuvoje – mažiau nei 2 tūkst.“, – pastebėjo jis.
Pasak klinikų vadovo, Lietuvos gyventojai jau dabar apie 30 proc. sveikatos išlaidų padengia iš savo kišenės, tad kalbant apie dar papildomas lėšas, kurios atkeliauja iš draudimo ar fondo, tai reikštų, kad žmonės prisimoka dar daugiau.
„Taigi ir tas jausmas, kad sveikatos apsauga neatliepia jų poreikio ir ateina iš to, kad mūsų šalies piliečiai turi prisimokėti daugiau nei jų broliai ir sesės Europoje. Liuksemburge, Vokietijoje vadinamos namų ūkių priemokos yra apie 8–10 proc.
Ar galima šiuolaikinėje geopolitinėje situacijoje patrigubinti biudžetą sveikatos apsaugai? Sąžiningai, tikriausiai ne. (...) Taigi visų pirma reikėtų suderinti lūkesčius nacionaliniu mastu ir pasirinkti prioritetus“, – komentavo T. Jovaiša.
Daugiau pinigų – ne stebuklų lazdelė?
Portalas tv3.lt primena rašęs, kad ne vien daugiau pinigų padėtų spręsti daug įsisenėjusių sistemos problemų. Kaip aiškino Valstybinės ligonių kasos direktorius Gytis Bendorius, kad vis tik ne viskas išsprendžiama pinigais. „Čia kaip su pasakymu, kad jei rankoje laikai plaktuką, visos problemos atrodo kaip vinys“, – neseniai vaizdingai lygino jis.
Be to, kad finansavimas Lietuvos sveikatos sistemai gerokai mažesnis nei kitų ES šalių, jis įvardijo ir kitas dabar aktualiausias problemas.
Viena iš jų – nedidelis pačių gyventojų rūpinimasis savo sveikata: „Tai yra rūkymas, alkoholio vartojimas, cukraus, druskos perteklinis naudojimas, nejudrumas, nutukimas, nesiskiepjimias, nedalyvavimas profilaktinėse programose, nenaudojimas paskirto gydymo ir panašūs veiksniai.“
Trečia jo įvardyta viena iš didesnių problemų – nepakankamas turimų resursų našumas: „Darbuotojų krūviai nėra reglamentuoti, yra pakankamai nemažai rezervų įvairiose srityse – pacientai neateina į konsultacijas, turima įranga apkraunama nepakankamai, pastatai stovi pusiau tušti ir panašios problemos.
Ketvirta problema – viešojo ir privataus sektoriaus disbalansas, priemokos, mokamos paslaugos. Viešasis sektorius dažnai atlieka daug sudėtingesnes procedūras ir sveikatos paslaugas, iš privataus sektoriaus dažnai ateina kai kurios inovacijos, aptarnavimo kultūra, didesnis našumas. Bet kaip jiems tvarkingai sugyventi, yra nemažas klausimas“, – konstatavo G. Bendorius.
Pasak jo, vidutinių problemų yra gerokai daugiau, kelios iš jų, kurios dažnai pasikartoja, – eilės ir tuo pačiu perteklinės konsultacijos, taip pat slaugytojų trūkumas, jų kvalifikacija ir įgalinimas.
Portalas tv3.lt primena, kad trečiadienį Lietuvos medikų sąjūdis (LMS) Seime surengė konferenciją, kurioje tiek su Seimo nariais, tiek su medikus ruošiančiais universitetais, kitais sveikatos sistemos partneriais bus diskutuojama apie šalies sveikatos problemas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
