laira

XIII skyrius Savaitgalis. Nekenčiamiausias savaitės laikas. Mano nekenčiamiausias, nes turiu visą laiką sėdėti namie. Ne todėl, kad to norėčiau, bet todėl, kad neturiu kur eiti. Oskaras būna su savo tėvais, padeda jiems namuose. O jo mama manęs ten nelaukia. Kai kažkada Oskaras mane atsivežė – sukėlė didžiulį skandalą. Aišku, dabar jis visą laiką man paskambina ir paklausia ar viskas gerai. O Viltė... Ji išvis namie nenakvoja. Net neįsivaizduoju, kur ji trankosi.

XI skyrius Mane pažadino Oskaro pirštai, švelniai tipenantys ranka iki peties ir atgal. - Labas rytas. - Labas, – atsakiau taip pat tyliai. - Paruošiu pusryčius. Valgysi? - Nežinau. Kiek valandų? – paklausiau, trindama akis. - Vienuolika. - Man reikia į darbą Ir tau paskaitos nuo dvylikos. Kodėl guli? - Eisiu su tavimi į darbą, – ramiai pranešė. - ??? - Aš rimtai. Ta mergina, Ana, pasiūlė man parašyti tekstą jų grupės dainai.

X skyrius Sėdėjau atsilošusi kėdėje ir užvertusi galvą į lubas, bandžiau įtikinti save, kad fotosesija praeis gerai, kad aš, niekada nefotografavusi nuogų žmonių, sugebėsiu viską padaryt tinkamai. Jaudinausi tik dėl to. Po minutės turėjau pradėti, bet neturėjau žalio supratimo, nuo ko. Kažkas pabeldė į duris ir į vidų įėjo Ana, susisupusi į baltą chalatą. - Kur? – sausai paklausė. - Ten. – mostelėjau į minkštą pasostę, užtiestą juodo satino apklotu.

IX skyrius – Deimjenai! – sušukau, bet jis nekreipė į mane dėmesio. – Deimjenai, paleisk! Jis laikė Oskarą už marškinių ir talžė veidą. – Girdi mane, blet, ar ne?! Jei dar kartą ją paliesi – užmušiu! – rėkė. – Deimjenai, po galais! – užrikau, visai praradusi kantrybę, – Paleisk jį, idiote! Deimjenas, nieko nesuprasdamas, pažvelgė į mane, bet atsiplėšė nuo Oskaro ir priėjo taip arti, kad turėjau gerokai atsilošti, kad matyčiau jo veidą.