XIV skyrius
- Tai sakai, padedi tėvams, ane? – marširavau išilgai lovos viename tuščių kambarių Giedriaus name.
- Atleisk, aš...
- Seniai taip? – nutraukiau.
- Kaip?
- Neapsimesk šlanga. Seniai savaitgaliais vaikščioji į tūsus ir man nieko nesakai?
- Tai pirmas kartas... – nudelbė akis.
- Mhm. Kodėl man nieko nesakei?
- Aš... na... tu... – vebleno.
- Aš, tu, bla bla bla. Gali pasakyt žmoniškai?
- Na... tu nemėgsti tūsų, todėl nieko ir nesakiau. Nebūtum nė sužinojusi, kad čia buvau.
- Ach nejaugi? Šitam tūse Viltė yra!
- Tokios stadijos ji nieko neprisimins.
- O jei ji būtų ne tokios stadijos? Mmm? Manai būčiau nesužinojusi? Ir apskritai, nuo kada tu vengi man ką nors sakyti?! Jei nebūčiau sužinojusi, nebūtum nė sakęs? – sunkiai atsidusau ir nuleidusi pečius, klestelėjau šalimais ant lovos. – Oskarai, nuo kada tu toks?
- Atsiprašau... – sušnibždėjo.
- Susikišk tuos atsiprašymus, kur nesueina, – iškošiau ir atsistojusi išėjau.
Negalėjau patikėti, kad Oskaras man nieko nesakė. Juk nebūčiau jam priekaištavusi... Galėjo eiti į tą tūsą ir be manęs, jei tik norėjo. Bent užsiminęs būtų... Nesuprantu. Jis niekada taip nesielgė, visada sakydavo man tiesą, kad ir kokia ji būtų.
- Ei, Laira, kur eini? – gatvėje prisivijo Deimjenas.
- Namo, – piktai atsakiau.
- Neik, parvešiu.
- Nereikia.
- Naktis juk.
- Deimjenai, atstok! – suniurzgiau ir nuėjau.
Sekmadienis
Skambutis.
Atmetu.
Skambutis.
Atmetu.
Skambutis.
Atmetu. Toliau ignoruoju.
Ir taip jau visą naktį ir dieną. Oskaras nedavė man ramybės, ištisai skambino, vos tik atmesdavau. Neatsiliepiau nei karto. Tegul kankinasi. Jei bent apskritai kankinosi... Neatrodė, kad jaustųsi labai kaltas.
Nei naktį, nei dieną nemiegojau, todėl jaučiausi, o ir atrodžiau, zombiškai. Pabalusi, su juodais ratilais po akimis, visiškai be jėgų.
Vakaras, beveik šešta. Visą laiką pragulėjau lovoje, bet užmigti nesugebėjau. Nekenčiu dienos. Kad ir kokia pavargusi, kad ir kiek naktų nemiegojusi, bet niekada negaliu užmigti dieną. Čia gal koks sindromas?
Kai telefonas po pagalve nustojo skambėti, atėjo žinutė. Šiek tiek nustebau, nes Oskaras man niekada nerašo žinučių, tik skambina.
Išsitraukiau telefoną iš po pagalvės ir žvilgtelėjau, bet kaip tik tada jis vėl pradėjo skambėt. Ir vėl Oskaras.
- Eik šikt, – paspaudžiau raudoną mygtuką ir atsidariau žinutę. Ji buvo nuo nežinomo numerio.
Labas. Vakar atrodei susinervinusi. Kaip tu? Deimjenas.
Jis man rašo? Čia gal pokštas? Ir apskritai, iš kur gavo numerį? Paspaudžiau „Atsakyti“ ir negalvodama sumaigiau atsakymą:
Labas. Nemiegojau nei min. Bk geras, tvok man pr galva, kad atsijungciau.
Apsiverčiau ant šono ir įsispoksojau į pilką bespalvę sieną. Jaučiausi tokia... tuščia. Tikrai buvau kaip zombis, be jausmų, be išraiškos. Džiaugiausi, kad bent žiurkės išsidangino anksti ryte ir dar negrįžo. Tikėjausi, kad ir negrįš. Niekada.
Telefonas vėl supypsėjo.
Po 15 min prie centrinės IKI. Tinka?
Jis juokauja? Negi rimtai siūlo man susitikti? Jis kažkoks keistas. Impulsyvus. Nenuspėjamas.
Tinka atpazinsi mane is nesukuotu plauku ir zombisko veido iki susiuostymo.
Gal neišsigąs ir nesigėdys su manim tokia vaikščioti tarp gyvų žmonių. O jei ir gėdysis – ne mano bėdos.
Po akimirkos vėl pyptelėjo:
Tik nesuvalgyk mano smegenų :)
Cha. Šmaikštuolis.
Ten nera ka valgyt :p eik pasidazyti busiu po 10min
Atsikėliau ir nusliūkinau prie veidrodžio, kabančio ant spintos. Pažvelgiau į save ir net atšokau atgal. Shit. Negalvojau, kad atrodau taip baisiai. Kraupuma. Reikia bent susišukuoti. Kol ieškojau šukų, vėl suskambo telefonas, tik šįkart tai buvo ne žinutė. Pamačiusi ekrane švytintį Oskaro vardą, išjungiau tą sumautą daiktą. Išsipešusi pusę plaukų, dar kartą žvilgtelėjau į save.
- Mmm... Tiks, – nuraminau save ir pasiėmusi rankinę, išėjau.
♦ ♦ ♦
Jis laukė manęs atsirėmęs į variklio dangtį ir linguodamas į negirdimą taktą, skambantį jo baltose ausinėse, kontrastuojančiose su mašinos juodumu. Merginos, einančios pro šalį, taip į jį įsispoksodavo, jog atrodė, akys iškris iš orbitų. Tiesiog nurenginėjo žvilgsniu. Fe.
- Nagi, tvok, – truktelėjusi už laido, ištraukiau ausines iš jo ausų.
- Palauk, kūjis bagažinėj, – šyptelėjo. – Ir šiaip, vieša vieta, gal važiuojam kur? Nepatinka man žmonės.
- Groji grupėje, bandai išpopuliarėti ir sakai, kad žmonės nepatinka?
- O ką? Aš jiems groju, o bendrauti nenoriu, – pakilo.
- Deja, tai neišvengiama, – pranešiau pagrabiniu balsu ir nusišypsojau.
- Sėsk, pavešiu, – mostelėjo į mašiną.
Beveik įgriuvau į vidų, nes kojos visai nebelaikė. Galėjau prisiekti, kad kai sutems, išsyk užmigčiau net ir šioje gražuolytėje.
- Kur važiuojam? – paklausiau.
- O kur nori?
- Tik ne į mišką, – išsyk atsakiau.
- Muahaha, – nusikvatojo piktojo genijaus juoku. – Būtent ten ir važiuosim.
- Eiii, tu... tu, – neradau tinkamo žodžio.
- Aš koks? Mielas? Geras? Gražus?
- Subinė, – iškišau liežuvį.
- O tu mažvaikė, – atsikirto nusijuokdamas.
- Bent jau ne senė, kaip tu.
- O taip, aš sena, kretanti senolė.
Neišlaikiau nesusijuokusi. Paistė nesąmones, bet prajuokinti sugebėjo.
Toliau važiavome tyloje, tuo pačiu keliu, kuriuo važiavome ir aną kartą. Turėjo greitai sutemti ir bijojau užmigti, nors vien Deimjeno buvimas šalia kažkokiu paslaptingu būdu teikė man energijos.
Kai atvažiavom, dangus jau buvo nusidažęs oranžine spalva.
- Ką veiksim? – paklausiau, kai įėjom į namą.
- Daužysim tave kūju, – truktelėjo pečiais ir šyptelėjo, mostelėdamas, kad sekčiau paskui.
Antrame aukšte atidarė vienas iš daugelio durų. Užlipę ir tais laiptais, atsidūrėme ant stogo. Nedidelėje aikštelėje stovėjo keli pinti foteliai ir daug didesnė nei įprasta, pinta sofa. Mintyse pavadinau tą daiktą „Kon Tikis 3“.
Kol dar tapiau, visada stebėjau aplinką, bet pastaruoju metu šis įprotis dulkėjo atminties stalčiuose. Tačiau vaizdas nuo stogo krašto prikaustė dėmesį. Namas stovėjo ant kalvos, žemyn driekėsi miškas, apačioje peršokantis plačią upę. Saulės raudoniu aplietos medžių viršūnės pavėjui ginė skystus debesėlius, braižančius dangaus drobę. Upės vanduo toks mėlynas, kad beveik juodas. Viskas atrodė kaip negirdėtoje pasakoje, gražiame paveikslėly.
- Čia... nuostabu, – sumurmėjau, netekusi žado.
- Žinau. Myliu šią vietą. Ir tokius vakarus.
- Gyvenime iš čia neičiau...
- Ne visada vakarai būna tokie, kaip dabar. Kartais čia labai nyku, – atsiduso.
- Dabar neatrodo, kad galėtų būti nyku.
Jis nieko neatsakė, tik šyptelėjo ir iš kišenės išsitraukęs cigarečių pakelį, pasiūlė ir man, bet atsisakiau. Ant stiklinio turėklo sukryžiavusi rankas, pasidėjau galvą ir akies krašteliu nužiūrinėjau Deimjeną.
Tik dabar pastebėjau, kad jis tikrai gražus vaikinas. Jo balta oda buvo lygi, skruostikauliai kiek išsišovę, nosis tiesi, o antakiai natūraliai gražios formos. Jam tiko netvarkingai suvelti plaukai. Akimirką kilo noras pakelti ranką ir perbraukti pirštu per jo dailias lūpas, gosliai laikančias cigaretę. Jis, toks keistas, bet nežemiškai gražus, besileidžiančios saulės apšviestas, atrodė tiesiog tobulas. Norėjosi paliesti ir įsitikinti, kad jis tikras.
STOP.
Kas čia dabar? Laira, galvoji, kad Deimjenas gražus? Ir net tobulas? Ir nori jį paliesti?!
Pasikėliau ir pasipurčiau, mesdama panašias mintis iš galvos. Kas man užėjo? Apie Oskarą niekada nekildavo tokių minčių... Tokių apibūdinimų jam.
- Tau viskas gerai? Ko raukaisi? – švelniai paklausė Deimjenas.
- Nieko nieko, viskas gerai.
Vėl įsigalėjo tyla. Toliau stebėjau už horizonto besileidžiančią saulę. Tai truputį akino, bet akių atitraukti niekaip negalėjau. Nors dar nebuvo tamsu, bet jau šaltoka, tad Deimjenas pasiūlė grįžti į namą ir ten sušilti.
- Kodėl tu ne su Ana? – paklausiau, sėdėdama virtuvėje prie baro, kai jis padavė puoduką karštos kakavos.
- Ji užsiėmus.
- Kuo?
- Nežinau.
- Jūs pora ir nežinai, kuo ji šiuo metu užsiima? – kritiškai pažvelgiau į jį.
- O tu žinai, ką dabar veikia Osvaldas? – atsisėdo šalia manęs ant kitos kėdės.
- Oskaras. Ne, – tyliai atsakiau. – Nenoriu žinoti. Pagal jį, man net nereikia to žinoti.
- Gerai gerai, nusiramink. Nekalbam apie juos, gerai? – švelniai nusišypsojo.
- Sutarta, – patvirtinau temos keitimą geru kakavos gurkšniu.
- Tai kodėl nemiegojai? Atrodai siaubingai.
- Ačiū, – pavarčiau akis. – Tu toks malonus...
- Aš sakau tiesą, – atrodo, kalbėjo rimtai.
- Nežinau, tiesiog nesimiegojo, – numojau.
- Tiesiog?
- Tiesiog, – linktelėjau.
Jis tylėjo ir supratau, kad ačiūdie, ir šios temos pratęsimo nesulauksiu. Ramiai gurkšnojau ir jaučiau Deimjeno akis, įsmeigtas į mane. Jis taip akivaizdžiai vėpsojo, jog jau ketinau jo klausti, bet jis mane aplenkė.
- Kaip tavo mėlynės?
- Gyja. Atrodo. Nežiūrėjau į save veidrody.
- Galiu pažiūrėti aš? – ištiesė ranką.
- Em... Žiūrėk, jei taip nori, – pasimečiau, bet pasislinkau arčiau ir ištiesiau ranką. Jis atraitojo palaidinės rankovę ir švelniai perbraukė per dešiniosios rankos dilbį. Ar man tik taip atrodo, ar jo prisilietimas kaitina?
- Kur dar turi mėlynių? – sušnibždėjo.
- Visur, – ne garsiau atsakiau.
Jaučiau, jei vėl paklaustų iš kur jos, išpyškinčiau visą tiesą. Meldžiausi, kad neklaustų.
- Ir ant kaklo? Pilvo? Visur?
Linktelėjau.
Jis pakėlė ranką ir palietė mano skruostą, perbraukė pirštu iki smakro, nuslydo kaklu, nutempė dengiančią kaklą palaidinės dalį ir švelniai pridėjo delną prie tos vietos, kur mėlynių buvo daugiausia.
Trumpam pažvelgiau į jo veidą ir mūsų akys susitiko. Taip sustingę sėdėjom ir žiūrėjom. Mano oda po jo ranka tiesiog degte degė, bet tai buvo taip malonu... Nenorėjau, kad jis atitrauktų ranką nuo kaklo.
Suskambo Deimjeno telefonas, bet jis nė nekrustelėjo.
- Neatsiliepsi?
- Palauks.
- O jei tavo tėtis?
- Nenumirs.
- Deimjenai... – priekaištingai pažvelgiau.
Jis tyliai suurzgė, ir neatitraukdamas nuo manęs nei akių, nei rankos, išsiėmė iš džinsų telefoną ir, net nežvilgtelėjęs, atsiliepė.
- Klausau. Ne. Nežinau. Nevažiuok. Nenoriu. Ana, neisterikuok, atsibodai, – susiraukė. – Gerai, kaip nori. Iki.
- Kas nutiko? – paklausiau vis dar žiūrėdama jam į akis.
- Atrodo, susipykau su Ana.
- Ar aš prie to prisidėjau?
- Nežinau.
- Turėtum parvežti mane namo... – nenoriai tariau.
Išties visai nenorėjau, kad šis vakaras pasibaigtų. Jokiu būdu.
- Nevešiu.
- Kodėl?
- Nes to nenorim nei tu, nei aš. Pripažink, – šyptelėjo ir jo veidas vėl prašviesėjo.
- Nenoriu, – vos girdimai tariau.
- Ar man dar kartą vargintis ir klausti iš kur pas tave mėlynės? – pridėjo ir kitą ranką ant mano kaklo.
Nežymiai papurčiau galvą.
Grįžę ant stogo, daugiau nei vienas nieko nesakėme, tik tylėjome ir žiūrėjome vienas į kitą.
Po kiek laiko jis pakilo ir mirktelėjęs dingo. Nesupratau, ką jis daro, bet greitai nusiraminau, jam grįžus su didžiule pūkine antklode ir pagalve. Numetęs antklodę ant pintos sofos, atsigulė, tempdamas mane kartu. Jaučiausi keistai, bet nesipriešinau. Atsiguliau šalia ir jis mus užklojo. Nė akimirkai nepaleido mano rankos ir tai ramino. Jaučiausi saugi, apsaugota nuo visko. Atrodė, jokia žiurkė, jokios blogos emocijos manęs čia ir dabar nepasieks, kad čia tai tiesiog neegzistuoja.
Buvo keista jausti ne Oskaro pirštus, susipynusius su manaisiais.
Danguje ryškėjo pirmosios žvaigždės.
- Gražu, tiesa? – paklausė.
- Gražu... – pritariau.
- Tu pavargus. Turėtum pamiegoti. Nieko baisaus, jei šiąnakt negrįši namo?
- Nieko, – sušnibždėjau.
- Gal paskambink tėvams? – nepasidavė.
- Nenumirs... – pakartojau jo žodžius, o jis tiesiog šyptelėjo.
Apsiverčiau ant šono. Nenorėjau žiūrėti į žvaigždes. Mane vis dar traukė paliesti jo veidą. Bet nedrįsau.
Jaučiau, kokios intymios šios akimirkos. Visi tie žvilgsniai, prisilietimai... Jaučiau, kad tai daugiau, nei tiesiog prisilietimai. Niekada nejausdavau degančios odos nuo Oskaro rankų, jo prisilietimai negydė. O Deimjenas... Su juo viskas buvo kitaip.
Pusiaumiegom prisislinkau arčiau, permečiau ranką per jo liemenį, o galvą padėjau ant krūtinės.
- Labanakt, Deimjenai, – iš paskutinių jėgų sumurmėjau.
- Labanakt, Laira, – sušnibždėjo.
Ugnė R.
