bernardas gailius

Antradienį rengiamuose Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) vadovo rinkimuose vyksta antrasis turas, į jį pateko trys iš 11 atrankoje dalyvavusių kandidatų, pranešė LRT tarybos referentė. Konkurse dalyvavo viešosios įstaigos „Kultino“ direktorė Jūratė Černiauskienė, politikos apžvalgininkas, istorikas konservatorius Bernardas Gailius, buvusi naujienų portalo delfi.

Lietuvos radijas ir televizija antradienį sulauks naujojo vadovo vardo. Šiemet vadovą renkanti komisija renkasi iš kaip niekada daug kandidatų. Dalis jų žada reikšmingas permainas nacionaliniams transliuotojui. Vadovauti LRT šiemet pretenduoja 12 kandidatų – penkiais daugiau nei prieš 5 metus. Žada žengti nauju žingsniu Istorikas Bernardas Gailius nelinkęs vertinti savo galimybių konkurse prieš 11 kitų kandidatų. Jo manymu, tai sunkus konkursas su rimtais pretendentais.

Tarp siekiančiųjų Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus posto – dvi kadencijas LRT vadovavęs Audrius Siaurusevičius, buvusi naujienų portalo delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, politikos apžvalgininkas istorikas konservatorius Bernardas Gailius. Kaip pranešė LRT, antradienį atplėšus vokus paaiškėjo, kad kvalifikacinius reikalavimus atitinka visi 12 paraiškas pateikusių kandidatų, devyni jų sutiko, jog jų pavardės būtų viešinamos.

1986-ųjų balandžio 25 dieną 1 val. 23 min. Ukrainos Černobylio atominėje elektrinėje nugriaudėjo sprogimas, kurio pasekmės juntamos iki šiol. Avarija privertė pasaulį iš naujo įvertinti atominės energetikos saugumą, ypač kai jis – nelabai patikimose rankose. Nors nuo branduolinės katastrofos Černobylyje jau praėjo daugiau kaip dvidešimt penkeri metai, jos prisiminimai nedyla iš žmonių atminties.

Lietuvos televizijos „Dokumentinio kino vakaras“ tęsia atsisveikinimą su komunistais. Pirmadienį kviečiame žiūrėti serialo „Viso gero, draugai partiniai!“ („Farewell Comrades“) antrąją dalį. Joje – sunki devintojo dešimtmečio pradžia. Vienas kitą keičia beveidžiai sovietų lyderiai, visuomenę sukrečia Afganistano karas, o stiprėjantis laisvės siekis vis dar neatneša apčiuopiamų pergalių.

Liepos 23–24 dienomis Palangos kultūros centre „Ramybė“ vakarais tvyros literatūrinė atmosfera. Jau antrą kartą šią vasarą „Versus aureus“ leidyklos „Skaitytojų klubas“ suteikia galimybę intelektualiai pailsėti.Liepos 23 d. (pirmadienį) 18 val. „Ramybėje“ (Vytauto g. 35) startuos patriotizmo kupinas vakaras su jaunu, drąsiu istoriku, teigiančiu, jog Lietuvos partizanai nesipriešino, bet kariavo.

Šiandien ne vienam vardas „žaliukas“  visų pirma asocijuojasi su profesionaliais, motyvuotais Specialiųjų operacijų junginio kariais. Tačiau ne visi SOJ kariai yra žaliukai. Žaliuko antsiuvą nešioja tik Ypatingosios paskirties tarnybos kariai, ir tik patys geriausi, praėję atranką, sudėtingus mokymus ir ilgą parengimą. Žaliuko vardu vadinami ir pokario kovotojai, gynę Lietuvos nepriklausomybę 1944–1953 m. Žaliukai – lietuviai, kariavę partizaninį karą su rusų okupantais.

Eilinis diskusijų apie neseną Lietuvos praeitį raundas prasidėjo, regis, nuo Rimo Bružo televizijos laidos „Amžininkai“ (01.27), kurioje buvo kalbama apie pokario partizaninio karo tamsiąsias puses, konkrečiai – apie tai, kad kartais partizanai nepagrįstai žudydavo civilius žmones. Dėl tokios laidos sumanymo ir įgyvendinimo kyla dvi opios problemos.

Kodėl Vilniuje nėra  paminklo partizanams? Pirmąją straipsniodalį šia tema baigdamas, pažadėjau atsakyti į šį dvidešimtmečio jaunuolio klausimą savo tėvui, kuris atsakymo nežinojo. Kažin ar pasiseks ir man? Sutinku su jaunuolio tėvu, kad atsakymo dalis - pralaimėto partizanų  karo paseka, tačiau juk jau baigėsi net septyniolikti Lietuvos nepriklausomybės metai, per kuriuos šiems, dėl jos kovojusiems, didvyriams paminklais galėjo būti nužymėta visa mūsų Tėvynės žemė.

Antradienį 11.05 val. - politinis populizmas: liga, drama, farsas? Europos populistų portretai - Haideris, Berlusconi, Le Penas, Fortuynas, Orbanas, Lepperis ir kiti.

Naujame “Naujojo Židinio-Aidų” numeryje: Antanas Ivinskis rašo apie “žemaitiškąjį” separatizmą ir jo užnugarį; Bernardas Gailius analizuoja Konstitucinio Teismo nutarimą dėl Jurijaus Borisovo pilietybės; Kęstutis K. Girnius samprotauja, kodėl Lietuvai nereikia prezidento;Tomas Daugirdas narplioja “blogojo” elito ir “gerosios” liaudies priešpriešą.