Kai prieš mėnesį Asta viešai išsakė savo nuomonę apie buvusį vyrą, vieni puolė ją smerkti, kad viešai plauna marškinius ir šeimos skalbinius, o kiti gi ją gynė, užstojo, kad pagaliau ėmė ir pasakė tai, dėl ko skauda širdį.
Dabar, vasario pabaigoje, driokstelėjo dar viena žinutė – Asta viešai atsiprašė ne tik buvusio vyro, bet net ir jo mamos sakydama, kad nepagalvojo, jog viešumas gali taip stipriai visus paliesti.
Ir čia vėl pasipylė komentarai: „baik viešai rašinėti“, „gana šeimos skudurus nešioti“, „geriau patylėtumei“.
Nebegaliu tylėti
Žmonės, atsibuskite – kodėl jūs tokie pikti? Kodėl žmogus, viešai pasisakęs, neturi teisės į atsiprašymą? Tai kaip dabar toliau Astai gyventi? Pasisakė – blogai, atsiprašė – vėl blogai? Jūs rimtai? Nebegaliu tylėti...
Na gerai, suklydo, per skubotai parašė, nepagalvojo apie pasekmes, tačiau kodėl dabar vėl turi būti koneveikiama?
Ir šiaip, gaila, kad esame tokie pikti ir niūrus. Suprantu, kad užsitęsė žiema, trūksta saulės, juoko ir šypsenų, bet nepaverskime gyvenimo pragaru tiems, kurie bent jau bando atsistoti ir išlipti iš duobės.
Autorius: skaitytoja Jolanta
