Aš visada laikiausi, laikausi ir laikysiuosi įsitikinimo, kad vis dėlto tai yra jaunųjų diena, dėmesio centre yra jie ir kas jau kas, bet jų norai turi būti patys svarbiausi. Čia turbūt yra dalykas, dėl kurio su manimi sutiktų daugelis.
Bet ar visiems rūpi jaunųjų norai? Pasirodo, toli gražu ne, nusispjaut kai kuriems į tokius dalykus.
„Kur jūsų protas?“
Kvietimus į draugų vestuves visi gavo tikrai kelis mėnesius prieš vestuves, ten aiškių aiškiausiai juodu ant balto buvo parašyta, kad jaunųjų prašymas – vyrams dėvėti juodus kostiumus ir baltus marškinius, moterims – juodas sukneles.
Dar vienas jų prašymas buvo nenešti gėlių, nes jie nei turės jas kur dėti, nei jos reikalingos, nes iškart po vestuvių, kaip įprasta, išskrido Medaus mėnesio.
Man, kaip sveiko proto žmogui, atrodo aišku kaip dieną, kad ne šiaip sau ši informacija pateikta, jei jie nori to savo šventėje – taip ir turėtų būti, juk tai jų svarbiausia diena.
Ir vos tik pradėjo rinktis svečiai, iškart prasidėjo cirkas – jaunosios teta atvažiavo su ryškiausia gėlėta suknele, kuri, kaip jau turbūt įtariat, tikrai nebuvo juoda. Dar mačiau ir mėlyną suknelę, ir rausvą. Ir juokingai, ir liūdnai atrodė, kai tie keli žmonės siaubingai išsiskyrė iš visos kompanijos.
Draugės veide mačiau, kaip ji jau atsisveikina su išsvajotomis gražiomis nuotraukomis. Aš nepabijosiu pasakyt, kad nepaisę prašymų atrodė kaip klounai cirke, absoliučiai iškritę iš konteksto.
Kitas draugas kostiumą iškeitė į šviesius šortus ir gėlėtus marškinius, lyg ne į vestuves būtų atvykęs, o į kokį paplūdimio vakarėlį. Trūko tik paplūdimio šlepečių per pirštą ir galėtum pagalvoti, kad dalyvauja ne šventėje, o eina prie baseino viešbutyje su „viskas įskaičiuota“.
Apie prašymą nenešti gėlių ir jo nepaisymą net nebežinau, ar reikia kažką sakyti – kas antras su didžiausiom puokštėm. Aš suprantu, gėlės labai gražu, nuostabu jų turėti visąlaik žydinčių namuose, bet kur jūsų protas? Visi iki vieno žinojo, kad jų namuose po šventės dvi savaites visai nebus.
Pasidarė ir liūdna, ir pikta, draugės veide aiškiai mačiau susierzinimą ir net liūdesį, juk jie prašė tiek nedaug. Šiuo atveju jau įvyko taip, kaip įvyko, laiko atgal atsukti jau nepavyks.
Kodėl dalinuosi? Nes nenoriu, kad dar kažkieno kito šventė būtų sugadinta dėl tokių, sakykim, nedidelių, bet svarbių dalykų. Nebūkit kiaulės, klausykit jaunųjų norų – vestuvės yra jų ir apie juos, vienai dienai gal galim truputį nusileisti, jei jau esam tokie išdidūs, ir pabūti nuolankūs tiems, kurie švenčia gražiausią dieną gyvenime.
Autorė: skaitytoja Jurga
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
