kibirkštis terminas, reikšmė

kibirkšt|is, ~ies m. (3 b )
1. smulki, lekianti degančio ar įkaitusio daikto dalelė, žiežirba: Įskėlė kibirkštį su titnagu. Iš mažos ~ies didelis gaisras kyla (flk.) .|prk.: Kai trenkiausi ant ledo - iš akių tik kibirkštys pasipylė(akyse sužaibavo).
2. fiz. įelektrintų kūnų žaibo pavidalo išsielektrinimas: Žaibas yra didžiulė elektros k.