kelti terminas, reikšmė

kelti, kelia, kėlė
1. aukštyn, į viršų imti, stumti;
dėti į aukštesnę vietą: Maišą k. ant pečių. K. ką nuo žemės. Keliamasis kranas.|prk.: Statmenį į tiesiąją k.(vesti).
2. gulintį statyti;
raginti stotis;
pačiam stotis;
budinti, žadinti iš miego: Kelk vaikus. Į klaną puolęs, sausas nekelsi (flk.) .|sngr.: Kelkitės nuo stalo. Anksti keliasi. Metas keltis.|prk.: Iš vargo kėlėsi šalis.
3. verti, daryti: K. vartus(atidaryti ar uždaryti).
4. daryti, kad rūgtų, pūstųsi: Geros mielės, kelia ragaišį.|sngr.: Kažkodėl duona nesikelia.
5. laikyti (sunkumą): Ledas jau žmogų kelia. Rankos nekelia darbų(nebeįstengia apdirbti).
6. iš vienos vietos į kitą gabenti, statyti: K. ką laiveliu per upę. Žodį k. į kitą eilutę. Nuėjo karvių k.(perrišti į kitą vietą).|prk.: Keliamieji egzaminai.|sngr.: Jie keliasi kitur gyventi.
7. daryti, rengti: K. puotą, vaišes, šermenis. K. maištą, vaidus, triukšmą. K. vėją kambaryje. Bylą teisme k.
8. didinti: K. kvadratu (mat.) .
9. gerinti: Kadrų kvalifikaciją k. Mokslo lygį k. 10. siūlyti, skirti: K. kandidatus į Aukščiausiąją Tarybą. K. ką į vadovaujantį postą. 1
1. žadinti, skatinti: Tabakas kelia kosulį. Kelia siaubą, pagarbą, abejonę. K. ką į kovą, kovoti. 1
2. parodyti, duoti svarstyti, vykdyti: K. klausimą. K. darbo trūkumus, uždavinius. ^ Keliamieji metai (turintys 366 d.). kėlėj|as, ~a dkt. (1) kėlik|as, ~ė dkt. (2) kėlimas (2) : Švietimo k.