kalba terminas, reikšmė

kalb|a (4)
1. žodinio minčių reiškimo sistema: Gimtoji k. Nacionalinė k. ~ų giminystė. Senosios kalbos(pvz., senovės graikų ir lotynų).
2. praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais mintis: Netekti ~os. Aiškios ~os žmogus. Vaikų k.
3. tam tikra minčių reiškimo sistemos atmaina: Bendrinė (literatūrinė) k. Rašomoji, šnekamoji k. Laikraštinė k. Poetinė k. Eiliuota k. Maironio, Žemaitės k. Gyva, natūrali, aiški, apdorota k.
4. pašnekesys: Su juo ~os buvo kaip vandens. Nė į kalbą (~as) nesileidžia. Išėjo iš ~os, tai ir pasakiau. Su juo trumpa k. Su kokiu žmogum, tokia ir k. (flk.) . Kas galvoje, tas ir ~oje (flk.) .
5. viešas kalbėjimas klausytojams: Susirinkime jis pasakė kalbą.
6. prk. ne žodinis minčių reiškimas: Skaičių k. Gestų k. Širdies k.
7. dgs. apkalba, paskala, gandai, plepalai: Apsikėlė žmonių ~omis. Piktos, negeros kalbos. ą ~as kelti(šmeižti) kalbė|ti, kalba, ~jo
1. mokėti kalbą, galėti ja bendrauti: K. tarmiškai. Vaikas dar nekalba.
2. bendrauti kalba, šnekėti: Lietuviškai k. Balsu, tyliai, aiškiai, pašnibždomis k. Trumpai kalbant, reikalas svarbus. Kalbamosios valandos. Meiliuosius žodelius ~jo (d.) . Kalba kaip iš knygos(aiškiai, sklandžiai).Kalba kaip iš medžio iškritęs (kvailai). Daug žinok, maža ~k. Kas daug kalba, mažai dirba. ÄŒia kalbant, čia paliekant (prašant nepasakoti, kas kalbėta).|sngr.: Kalbasi susitikę.
3. prk. rodyti, liudyti: Faktai aiškiai kalba.
4. atmintinai sakyti;
prš. skaityti 1: K. poterius. ~jimas (1) ~jimasis (1) ~tojas, ~toja dkt. (1)
1. kas kalba, šneka.
2. kas sako viešą kalbą