Artėjo šventos Kalėdos. Skubėjau, nes spaudė daug darbų. Dar turėjau parašyti atvirukus ir pasveikinti gimines, pažįstamus . Vienas atvirukas sugrįžo, reikėjo primokėti už jį 3 centus, tad, po darbo skubėjau į pašto skyrių.

Prie pašto durų, koridoriuje , jau išeidama, pastebėjau ant pliko cemento sėdintį vargdienį. Jis buvo jaunas, rudų gyvų akių,jo rankos buvo raudonos, o kojos apmuturiuotos skudurais ar taip vadinamomis kojinėmis. Jam ištiesiau pinigėlį. O jis aukštu falcetu (vaikišku balsu) man sušuko: ,,Tu duodi, duodi ir duodi, o dabar aš tau duosiu!” – ir kišo savo ranką į užantį. Pagalvojau, ištrauks buteliuką. Jis išsitraukė piniginę, ją atskleidė, mačiau tenai gulėjo dokumentai, ištraukė loterijos bilietą. ,,Būk laiminga 2016 metuose, išlošk, ką nors, gražuole!’’. Padėkojau už dovaną ir pasiteiravau, kur jis nakvos, gal keliaus į Nakvynės namus? Jis atsakė: ,,turiu aš savo namus!”.

Kitą dieną nuėjau patikrinti teleloto bilieto. Lošimas buvo sėkmingas: išlošiau 17 eurų 50 centų. Nuėjau prie pašto durų, bet jaunojo žmogaus tenai nebuvo. Tokią pirmą kalėdinę dovaną gavau iš vargdienio rankų ir netikėtai pamačiau Viešpaties veidą.