Domantas Bagdonas – 22-ejų menininkas iš Šiaulių, save bandantis atrasti įvairiose meno srityse: dar mokykloje jis parašė ir neoficialiai išleido poezijos knygutę „Vizija“, pagal ją pastatė monospektaklį, 2023 m. dalyvavo viename populiariausių televizijos projektų „Lietuvos talentai“, lipo ir ant stand-up komedijos scenos. O kur dar šimtus tūkstančių peržiūrų renkantys vaizdo įrašai „TikTok“ ir „Instagram“ platformose.
Dabar Domantas rašo antrąją savo poezijos knygą „Myliu“ ir sėkmingai kuria eiles nepažįstamiems praeiviams.
Apie kūrybą ir menininkams kylančius iššūkius – interviu su D. Bagdonu:
Pilies gatvėje kvieti žmones prisėsti šalia tavęs ir sukuri jiems eilėraštį. Kaip kilo tokia idėja?
Viskas prasidėjo nuo menininkės Marinos Abramovič. Ji turi žymųjį performansą „The artist is present“ (liet. „Dalyvauja menininkė“ – aut. past,), kur sėdi du žmonės vienas prieš kitą – vienoje kėdėje Marina, o kitoje – žiūrovas. Žmogus atsisėda ir žiūri į akis. Iš pradžių dariau tokio tipo performansą, pasibandymui, kad išmokčiau skaityti žmones.
Tada natūraliai susidėliojo, kad galiu parašyti žmonėms eilėraštį, čia bus visiškai mano dalykas. Pasirodymo metu labai stipriai pamatau žmones. Kai kurie ateina atviri, nuoširdūs, o kiti tokie užsisklendę savyje, tai reikia pradaužyti tas sienas. Kai žmogus prisėda, pradedame nuo paprasčiausio klausimo: kaip tu? Vieni būna tokie pasimetę, o kiti ateina drąsūs ir net nustebina su savo tikrumu, nuoširdumu – atrodo, kad jie visą save man atiduoda, tik tu parašyk man eilėraštį.
Savo pirmą poezijos knygą išleidai dar būdamas mokykloje, dvyliktoje klasėje. Kokie jausmai užplūsta perskaičius savo senus eilėraščius?
Man tada buvo 17 metų. Anksčiau labai teisdavau save, kaltindavau, kokių čia nesąmonių prirašiau, visiškai apie nieką. Bet dabar pradedu keisti mąstymą ir matau, kad tuo etapu aš taip jaučiausi ir taip mąsčiau. Kai kurios mintys labai atspindėjo mano praeitį.
Dabar bandau versti tas knygutes – tada rašiau sau, o dabar noriu, kad suprastų ir kiti žmonės. Tai konvertuoju iš savo kalbos į žmonių kalbą.
Pagal „Viziją“ pastatytas spektaklis – tai visiškai pirmas blynas. Dažniausiai žmonės išėję sakydavo, kad nieko nesuprato, bet patiko (juokiasi). Nors buvo smagu, jaučiau ir tokį neužtikrintumą, kad noriu, jog žmonės mane suprastų.
Tai buvo etapas, kai labiau bandžiau įrodyti, negu parodyti. Turbūt įrodyti sau, kad aš galiu. Tai šis etapas buvo labai reikalingas, tačiau dabar noriu pasidalinti, parodyti, ką jaučiu.
Įvaizdis yra svarbi kiekvieno menininko dalis. Tu esi violetinis – dėvi violetinės spalvos drabužius, avi violetiniais batais, buvai violetiniai nusidažęs plaukus. Kodėl violetinė?
Teatro studijoje Šiauliuose buvo tokia panelė Deima ir ji turėjo violetinius plaukus – tokia ryški, stipri violetinė. Pagalvojau, kad aš irgi taip noriu. Pavydas, kad ir koks jis būna didelis ar mažas, jis veda link naujovių gyvenime. Taip ir prasidėjo – pradėjau plaukus dažyti, tada visi daiktai violetiniai atsirado. Dabar rašau vien tik su violetiniu rašikliu.
2023 m. dalyvavai „Lietuvos talentų“ atrankoje. Tada iš teisėjų gavai tris „taip“. Ko išmokai iš visos šios kelionės?
Jaučiu, kad nuo to laiko pats labai paaugau. Nuo pasirodymo „Lietuvos talentuose“ prasidėjo tikėjimas, kad aš galiu rodyti savo poeziją, aš galiu ja dalintis su kitais – ši kelionė davė tokį spyrį. Ši patirtis buvo labai reikalinga.
Pasirodant „Lietuvos talentuose“ didelį įspūdi paliko scena – ji buvo tokia didelė. O aš toks vienas su savo poezija, toks nuplaukėlis atvariau ir komisijai patikau.
Keli įvairius vaizdo įrašus į socialinius tinklus, šimtais tūkstančių peržiūrų renka vaizdo įrašai apie žmonių vardus. Kokių reakcijų, komentarų sulauki?
Prieš maždaug dvejus metus nusprendžiau, kad noriu kurti, noriu rodyti save žmonėms, bet dar nežinojau, nuo ko pradėti. Tai tiesiog kėliau bet ką. Tada sustojau, pasidariau pertrauką, išsigryninau, pabandžiau suprasti, apie ką aš, ką noriu pasakyti žmonėms.
Dabar tiesiog noriu dalintis menu: noriu prajuokinti, paliesti jautresnes vietas, bet, kiek matau, labiausiai veikia vardinės eilės apie konkrečius žmonių vardus. Dabar ties tuo ir sukuosi.
Skaičiai, kuriuos surenka kai kurie vaizdo įrašai, labai nustebina. Iš pradžių ant vieno video būdavo 300 peržiūrų, tada sulauki 3000 ir jau galvoji: wow. O vieną dieną sulaukiau 100 tūkstančių ir negalėjau tuo patikėti. Dabar jaučiu atsakomybę, kad tiek daug žmonių pamato mano vaizdo įrašus, tai reikia ir kažką gero parodyti. Dar ieškau, o ateityje išsigryninsiu vertybes.
Komentarų būna įvairių, bet taip ir tikėjausi. Dabar kaip gyvatė po truputį auginuosi skūrą ir žiemą pradedu luptis – rankos skilinėja, nusimetu po truputį odą. Būna tie skaudūs komentarai, kuriuos perskaičius užeina netikėtas liūdesys arba pyktis. Bet po lengva pradedu tvarkytis su jausmais, labiausiai į priekį veda draugų palaikymas. Labai palaiko sesė. Tai tas palaikymas atsveria visą negatyvą, palaiko balansą. O dabar žmonės dažniausiai komentuoja vardus (juokiasi), tai irgi neutralus dalykas.
Ar jaunam kūrėjui įmanoma pragyventi iš kūrybos, pasirodymų?
Dar ne, ypatingai Vilniuje. Kai reikia susimokėti už nuomą ir už kažką prasimaitinti, tai tiesiog baigiasi pinigai. Buvo toks epizodas, kai ilgą laiką neturėjau pinigų – tada atėjo nerimas, stresas, savęs graužimas.
Tas etapas irgi reikalingas, kad suprastum pinigų reikšmę. Kai turi pakankamai daug pinigų ir gali sau leisti viską, tai ir paleidi. Dabar pradėjau žiūrėti atsargiau, nes anksčiau toks palaidūnas buvau. Visiems menininkams labai rekomenduoju tiesiog susirasti darbą ir šiek tiek atstumti, neskubėti su meniniais dalykais, viską daryti palengva. Aišku, kiekvienas mokosi iš savo klaidų, kaip ir aš.
Ar kada nors susimąstai, koks gyvenimas būtų be meno?
Buvo toks laikotarpis: buvo tamsu, pastovi tamsa. Iš tos tamsos ir gimė nemažai eilėraščių: studijavau nemėgstamą dalyką, buvau viskuo labai nelaimingas. Tada kaltinau kitus, bet galiausiai sustojau, išsigryninau, ko noriu ir sakiau: viskas, imk savo menus ir daryk, užtenka. Jaučiu, kad menas yra mano vienintelis kelias. Labai tikiu savimi ir kad viskas pavyks – jau dabar pavyksta.
Kuris menininkas yra tavo įkvėpimas?
Turiu tris pagrindinius ir dar daugybę kitų. Marina Abramovič – ji labai žavi savo požiūriu: turiu idėją ir darau. Ir žavi tai, kad vyksta ilgos trukmės pasirodymai – ji sėdi 3 mėnesius ant kėdės ir žiūri į žmones. Labai žavi ištvermė, kario pozicija.
Lady Gaga mane žavi dėl jos stiliaus, mados. Ji tyrinėja skirtingus muzikos stilius, vaidina filmuose – ji įkvepia neužsistovėti vietoje.
Galiausiai, mano lietuviška ikona – Gabrielė Vilkickytė. Ji nuostabi, nepakartojama. Iš jos išmokau tiek daug nuoširdumo, tyrumo. Ji tokia tikra, taip jaučiu jos dainas ir ją pačią. Ji labai šilta.
