60-mečio žvaigždės atstovė Leslee Dart pranešime sakė, kad jis „daugiau nebedirbs aktoriaus darbo“, pranešė žurnalas „Variety“.
„Jis yra labai dėkingas visiems ilgamečiams bendradarbiams ir žiūrovams, – sakė L.Dart. – Tai yra asmeninis jo sprendimas, ir nei jis, nei jo atstovai daugiau šio klausimo nekomentuos.“
D.Day-Lewisas, pagarsėjęs dideliu išrankumu renkantis vaidmenis, yra vienintelis aktorius, pelnęs tris „Oskaro“ statulėles už geriausią pagrindinį vaidmenį.
„Oskarus“ jis gavo 1990 metais už cerebriniu paralyžiumi sergančio, prie neįgaliojo vežimėlio prikaustyto rašytojo ir dailininko Krisčio Brauno vaidmenį filme „Mano kairė koja“ (My Left Foot), 2008 metais – už sadistiško naftos ieškotojo vaidmenį juostoje „Bus kraujo“ (There Will Be Blood) ir 2013-aisiais – už JAV prezidento Abrahamo Lincolno vaidmenį Steveno Spielbergo filme „Linkolnas“ (Lincoln).
Be kita ko, jis buvo nominuotas „Oskarams“ už pagrindinius vaidmenis filmuose „Niujorko gaujos“ (Gangs of New York) ir „Vardan tėvo“ (In the Name of the Father).
Toli nuo rampos šviesų
Paskutinis jo filmas kino teatruose pasirodys gruodį. Apie 6-o dešimtmečio Londoną pasakojančią juostą sukūrė „Bus kraujo“ režisierius Paulas Thomas Andersonas. D.Day-Lewisas jame suvaidino drabužių dizainerį.
D.Day Lewisas gimė Londone, britų poeto Cecilio Day-Lewiso ir aktorės Jill Balcon šeimoje.
Aktoriaus karjerą jis pradėjo 1971 metais, pasirodęs filme „Prakeiktas sekmadienis“ (Sunday Bloody Sunday), tačiau netrukus pasuko į teatrą. Kino ekranuose jis vėl pasirodė 1982-aisiais, sukūręs savo pirmąjį rimtą vaidmenį.
Dėl savo dažno pasirodymo ekranuose ir sugebėjimo kurti labai skirtingus vaidmenis jis neįtikėtinai greitai tapo žiūrovų ir kritikų numylėtiniu.
Buvo kalbama, kad jis taip stipriai įsikūnydavo į vaidmenis, kad negalėdavo iš jų išeiti net nebūdamas filmavimo aikštelėje. Kai buvo kuriama juosta „Niujorko gaujos“, jis negalėjo atsikratyti niujorkietiško akcento, o per pietų pertraukas galąsdavo peilius.
Pranešama, jog prieš filmavimus jis klausydavosi reperio Eminemo muzikos, kad būtų pakankamai įpykęs.
D.Day-Lewisas sukūrė ir daugiau įsimintinų vaidmenų. Jis pasirodė 1985-ųjų filmuose „Mano gražioji skalbykla“ (My Beautiful Laundrette) ir „Kambarys su vaizdu“ (A Room With a View). Taip pat jis vaidino 1988 metų juostoje „Nepakeliamas būties lengvumas“ (The Unbearable Lightness of Being) ir 1992-ųjų filme „Paskutinysis mohikanas“ (The Last of the Mohicans).
Nors aktorius buvo itin garsus, jis pasirinko atsiskyrėlišką gyvenimą toliau nuo rampos šviesų. Jis dažnai laiką leisdavo su šeima Airijos kaime, toli nuo Holivudo prabangos.
Per vieną iš tokių periodų praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, kai Florencijoje, Italijoje, D.Day-Lewisas mokėsi batsiuvio amato, atgal į JAV jį prisiviliojo prodiuseris Harvey Weinsteinas, režisierius Martinas Scorcese ir aktorius Leonardo DiCaprio, pasiūlę jam imtis pagrindinio vaidmens „Niujorko gaujose“.
„Buvau labai laimingai atitrūkęs nuo kino pasaulio, – tada sakė D.Day-Lewisas. – Tiesiog laimingai dirbau su kitais dalykais.“
Kad aktorystė nėra jo viso gyvenimo aistra, vienam žurnalui jis prisipažino dar 2005-aisiais: „Kiekvieno aktoriaus gyvenime būna akimirka, kai jie savęs paklausia: „Ar man dar tikrai verta tai daryti?“
D.Day-Lewisas yra vedęs JAV aktorę ir rašytoją Rebeccą Miller; jiedu turi du vaikus.
1989–1994 metais jis buvo užmezgęs aistringą romaną su prancūzų aktore Isabelle Adjani, su kuria susilaukė sūnaus.
