Naujieji religiniai judėjimai (NRJ), populiariai vadinami sektomis, dažnai užsiima tuo, kuo mituose užsiimdavo dievai – žaidimais. Tiesa, ir dievų, ir žmonių žaidimai būna ne tik nekalti. Pažvelkime į keletą egzotiškiausių Lietuvoje paplitusių (arba net čia sukurtų) naujojo religingumo (pseudoreligingumo) mokymų.
Leonardo Orro sekėjai
Vadinamąjį rebirthing (angl. „pastovus atgimimas“) 1974 metais sukūrė amerikietis Leonardas Orras (gim. 1938 metais). Save jo sekėjai vadina rebirthers, lietuviškai turbūt būtų kažkas panašaus į „atgiminėtojus“. Tačiau daugelis mūsų šalies L.Orro sekėjų nesivargina versti šio termino ir naudoja rusišką variantą – „rebeferiai“.
L.Orras teigė savo idėją apie atgimimą iš dvasios ir kūno meistriškumą perėmęs iš neva nemirtingo Indijos jogo Babaji (teigiama, jog jis gimė dar 203-aisiais ir iki šiol, nuo šešiolikos metų pasiekęs nemirtingumą, gyvena Himalajų kalnuose) bei dar trylikos nemirtingų jogų. Pirmąjį rebirthing centrą L.Orras įkūrė gimtajame New Yorko valstijos mieste Waltone.
L.Orro sekėjai tiki, kad fizinis kvėpavimas bei intuityvusis auros kvėpavimas sujungia protą su dvasia. Tokiu būdu galima pasiekti nemirtingumą. Tai įmanoma siekiant proto ir kūno harmonijos, atsisakant mirties baimės ir reguliuojant kūną kvėpavimo, badavimo, miego ir kūniškų malonumų valdymo metodais. Be to, būtina maudytis dukart per dieną, – vanduo apvalo. Reikia ir kuo daugiau laiko leisti prie ugnies, laužų. Tokiais būdais žmogus gali atsikratyti vadinamosios gimimo traumos.
L.Orras teigia pasaulyje turįs bent 10 milijonų sekėjų. Beje, rebirthing yra ne tik NRJ, bet ir neblogas verslas – kvėpavimo kursai ir L.Orro knygos jam atneša nemažą pelną.
Lietuvoje yra dvi L.Orro sekėjų grupės, tiesa, kiekviena jų turi savo specifiką. Aptarsime jas kiek plačiau.
Kultūrinių tradicijų centras „Visas pasaulis“
Šis visuomeniniu pasivadinęs judėjimas buvo įkurtas Sergejaus Strekalovo, kilusio iš tuometinio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas). Gydytojo specialybę įgijęs S.Strekalovas tyrinėjo chromosomas, paveldimumą. Negavęs norimų atsakymų iš genetikos, S.Strekalovas, kaip teigia legenda, pasuko į netradicinę mediciną. Pradėjo praktikuoti iridoterapiją (diagnostiką pagal akies rainelę), badavimą, vegetarizmą, apsipylinėjimą šaltu vandeniu, manualinę terapiją, gydymą adatomis, įvairius masažo būdus ir kt., bet visi šie metodai padėdavo tik laikinai.
Tada S.Strekalovas ėmė tyrinėti meditaciją ir sukūrė, kaip teigiama, naują kvėpavimo kryptį – integralinį kvėpavimą. S.Strekalovas vadinamas vienu pirmųjų profesionalų, įvaldžiusių rebirthing, jis įkūrė Tarptautinę laisvo kvėpavimo asociaciją.
S.Strekalovas sukūrė ir savitą asmenybės ugdymo sistemą – „Žaidimus erdvėmis“. Nuo 1995 metų savo sistemos jis ėmė mokyti ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos, Estijos, Ukrainos gyventojus. Seminarai, kuriuos vedė S.Strekalovas, darėsi vis populiaresni ir 2000 metais buvo priimtas sprendimas apjungti aštuonias visuomenines organizacijas š Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir Ukrainos į Tarptautinę visuomeninių organizacijų sąjungą „Visas pasaulis“. 2004 metais ji perorganizuota į visuomeninį judėjimą.
S.Strekalovo sekėjai teigia, kad judėjimo „Visas pasaulis“ tikslas – padėti žmonėms formuoti gyvenimo būdą, nukreiptą į sąmoningą keturių pagrindinių gyvenimo sričių kūrimą: tai – šeima, darbas, žmogaus vidinis ir išorinis pasauliai.
Pagrindinė kryptis, kurios pagalba „Visas pasaulis“ vykdo savo misiją – žmonių pažindinimas su įvairių šalių kultūrinėmis ir dvasinėmis tradicijomis, turint tikslą pasisemti išminties, kurią visos tautos kaupė tūkstantmečius ir panaudoti ją savo šeimos, darbo, vidinio bei išorinio pasaulio kūrimui ir harmonizavimui.
Asmeninio ir dvasinio ugdymo mokykla „Žaidimai erdvėmis“ – S.Strekalovo projektas, kurio dėka „Visas pasaulis“ teigia padedantis žmonėms įsigilinti į savo vidinį pasaulį. Kaip filosofinė sistema „Žaidimai erdvėmis“ padeda suvokti pasaulio sandarą, apsispręsti žmogui, kokių tikslų jis siekia ir padėti juos įgyvendinti. Pagrindinė šios sistemos idėja - pasaulis sudarytas iš daugelio tarpusavyje sąveikaujančių erdvių. Visos erdvės turinčios bendrą sandarą – kiekviena jų susideda iš Informacijos (idėjos), Energijos (jėgos) ir Materijos (formos), kurias apjungia nematoma substancija – Dvasia. Begalybė erdvių sudaro Visą pasaulį. Mokyklos „Žaidimai erdvėmis“ požiūriu, žmogaus pagrindinis tikslas gyvenime – nuolatinis savo teritorijos plėtimas keliaujant per vis naujas erdves keturiose kryptyse: šeima, darbas, vidinis ir išorinis pasaulis. Šia idėja remiasi visas pagrindinis mokyklos kursas ir specializuoti seminarai[1].
Pagrindinis mokyklos kursas - septyni savaitiniai seminarai ir dvi vasaros stovyklos. Taip pat yra ir specializuotų seminarų, skirtų įsigilinti į vieną konkrečią temą.
Integralaus dvasinio tobulėjimo centras „Udumbara“ (anksčiau - klubas „Trys brangenybės“)
Šį NRJ 1998 metais Vilniuje įkūrė žymi astrologė, budistė Nijolė Valaitytė-Wolmer. Kartu su sutuoktiniu Raimundu Karecku ji perėmė rebirthing metodiką tiesiai iš L. Orro. Pora šios metodikos apmokė jau dešimt žmonių, tapusių jos meistrais. „Udumbara“ sanskrito kalba reiškia stebuklingą gėlę, pražydusią prieš pat gimstant Budai ir atgimstančią kas tūkstantį metų (kai kurių šaltinių teigimu – kas 3000 metų). Beje, 2005-aisiais kai kurie budistai Korėjoje teigė matę pražydusias udumbaras.
Savo interneto tinklalapyje[2] „Trijų brangenybių“ klubo vadovė pateikia citatų, apibūdinančių, kas yra paslaptingasis rebirthing: “Įsivaizduokite vandens stiklinę, kurios dugne dumblo sluoksnis (sena užsistovėjusi energija), ir jūs pradedate į ją srovele pilti švarų vandenį (šviežią energiją). Kas pirmiausia įvyks? Pakils dumblas ir sudrums vandenį stiklinėje. Bet jūs toliau pilsite į stiklinę švarų vandenį, ir netrukus dumblas išsiplaus, o stiklinėje liks tik skaidrus švarus vanduo. Rebirthing metu prana, arba gyvybinė energija, yra lyg švarus vanduo; užsistovėjusi energija, jūsų sukaupta dėl gimimo traumos ar tėvų programavimo, – tai dumblas. Prana yra prislėgta dumblo sluoksnio ir negali laisvai cirkuliuoti. Kai dumblas pakyla nuo dugno ir susimaišo su vandeniu, jūs įžengiate į pereinamąjį – „aktyvacijos“ laikotarpį. Kai dumblas išplaunamas ir lieka tik tyras švarus vanduo, jus patiriate integracijos, arba išbaigtumo, būseną. Gyvybės kvėpavimo įvaldymas – tai dvasios, kūno ir sielos sveikatos raktas. Jogoje kvėpavimo įvaldymas yra vadinamas Mahajoga – aukščiausiuoju gyvenimo mokslu. Protas ir kvėpavimas – žmogaus sąmonės valdovai. Kvėpavimas – jėga, o tą jėgą valdo protas. Rebirthing – tai amerikietiška pranajogos (kvėpavimo jogos) forma. Jis dar vadinamas „moksliniu ritmingu kvėpavimu“, „dvasiniu kvėpavimu“ arba „intuityviu kvėpavimu“. Tai Amžinosios Būties tiesioginis patyrimas savo kūnu ir siela, kai kvėpuojama atsipalaidavus, intuityviai pasirenkant ritmą, sujungiant įkvėpimą ir iškvėpimą. Kvėpavimas greitai atveria tiesioginį ir gilų Dievo pažinimą. Gyvybės kvėpavimas visada buvo vienas iš pačių paprasčiausių, aiškiausių ir efektingiausių dvasinio valymosi metodų“.
„Trijų brangenybių“ klubas, pasitelkęs L. Orro metodiką, rebirthing metodiką, žada išgydyti astmą, migreną, epilepsiją, peršalimą ir kitas ligas.
„Paprastas kvėpavimo pratimas, apimantis vientisus iškvėpimus ir įkvėpimus ir trunkantis apie valandą per dieną, pašalina bet kokias visų įmanomų psichologinių traumų pasekmes, nepaisant to, kad gimimo trauma ir dėl jos atsiradusi nuolatinė įtampa kai kuriems žmonėms apsunkina šią nesudėtingą užduotį. Todėl tam, kad būtų pašalinta įtampa, sukaupta per gyvenimą, daugumai žmonių prireikia nuo 5 iki 22 valandų pamokų. Po to jie jau gali, nepatirdami jokių dramatiškų permainų emociniame ir fiziniame lygmenyje, savarankiškai vientisai kvėpuoti apie valandą laiko. Dauguma įvaldo vientisą sąmoningą kvėpavimą per 10 seansų, vedamų patyrusio rebirthing meistro“, – teigiama „Udumbaros“ tinklalapyje.
Povilo Žėko fenomenas
Lietuviškai New Age reiškinys pirmą kartą išsamiau pristatytas psichologijos mokslų daktaro, katalikų kunigo Antano Paškaus 1993 metų veikale „Žmonės, dvasios ir dievai ‘Naujajame amžiuje”. Kunigas šį reiškinį apibūdina kaip dvasinių, socialinių ir politinių jėgų hibridą, apimantį sociologiją, teologiją, gamtos mokslus, mediciną, antropologiją ir kt. Šis judėjimas – kintantis, apimantis visokius kultus, savęs tobulinimo programas, begalę „mokytojų”, derinančius psichoterapinius būdus su rytietišku misticizmu, okultizmu, kvarco kristalų, akmenų ir piramidžių (turime ir savąją – Varėnos rajono Česukų kaime, – M.P.) gydomąja galia. A.Paškus šių daiktų gydomąją galią aiškina polinkiu į lengvatikystę ir sugestiją.
Apie Česukų, o tiksliau – Povilo Žėko (g. 1983 m.) – fenomeną turėtume pakalbėti kiek plačiau. 2004 m. pavasarį nedideliu, 500 egzempliorių, tiražu pasirodė knyga „Žodis, apšviečiąs pasaulį“, kuri lyg ir neturėjo autoriaus, tačiau knygos paskutiniajame puslapyje buvo nurodyta, kad „informaciją užrašė Povilas Žėkas“. Knygos bendraautorė – vaikino motina Onutė Žėkienė. Apie jaunuolį ėmė rašyti laikraščiai, į Česukų piramidę plūdo žmonės. Povilas savo filosofiją aiškina taip: „Dievas yra vienas, tik turi daug pavidalų. Piramidė nepriima, išstumia tik vienetus, dažniausiai tai magija užsiimantys žmonės”.
P. Žėkas sukūrė ir savo tinklalapį, kuriame dėsto savo mokymą. Jame jis pristatomas kaip stebuklingas žmogus: „Septynmetis Povilas drauge su mama bei artimais giminaičiais Merkinės bažnyčioje dalyvavo iškilmingoje Šv. Mišių aukoje kasmetinių Šv. Roko atlaidų metu. Maldoje atvėręs širdį Dievui vaikas patyrė tai, kas akies mirksniu pakeitė jo gyvenimą: Dievas pamokančiu minties balsu prabilo į jo kūną bei sielą. Didžiu džiaugsmu Povilas suskubo pasidalinti su savo mylima mama, o vėliau – ir su kitais dėmesį atkreipusiais artimaisiais. Vaikas ir kiti įvykyje dalyvavę bei įvykio realumu balsiai abejoję jo giminaičiai išgirdo paties Dievo pažadą, jog gaus taip trokštamą įrodymą – patirs Dievo buvimą bei veikimą patys. Dievas tesėjo pažadą. Parodė didį ženklą. Tai įvyko netoli Merkinės esančioje Povilo mamos gimtinėje – Česukuose. Beveik dviems dešimtmečiams praėjus stebuklo šviesa neblėsta, o jos paženklinta erdvė nepraranda ypatingųjų savybių. Apsireiškimo vietoje pastatyta Trišonė šventovė, skirta ryšiui su Dievu atkurti bei stiprinti“. Tinklalapyje galima rasti lietuvišką ir rusišką knygos „Žodis, apšviečiąs pasaulį“ versijas.
Iki atsirandant knygai ir tinklalapiui apie dvejus metus buvo kuriama Česukų piramidės mitologija. Pasak jos, legenda prasidėjo 1990-aisiais, kai Česukuose septynmečiui Povilui (beje, kaip teigiama, gimusiam per Velykas) apsireiškė Dievas. „2002-ųjų rugpjūtį Česukų kaime – praėjus dvylikai metų nuo Dievo apsireiškimo čia – Dievui Kūrėjui buvo pašvęsta Jo valia pastatyta šventovė. Statinio forma buvo išties neįprasta vietinio žmogaus akiai – trišonė piramidė. Todėl išsyk kilo įvairiapusis susidomėjimas netikėtai Dzūkijos miškuose „išdygusia“ konstrukcija. Žinia plito žaibiškai. Apsilankyti Česukuose ir pamatyti piramidę bei joje pabūti žmonės skubėjo iš vis tolimesnių Lietuvos vietovių. Pasklido garsas apie neįprastas – gydomąsias – erdvės, kurioje stovėjo Trišonė, savybes. Nors daugelis komentatorių vis gausėjančius lankytojų pastebėjimus tapatino būtent su piramidės kaipo struktūros mistiniu poveikiu, o skeptikai vis garsiau reiškė savo nuomonę akivaizdžius stebuklus vadindami viso labo saviįtaigos vaisiumi, tačiau iš tiesų žmones, atvykusius meditatyviai pabūti Dievo palytėtoje erdvėje, apgaubdavo dar Jo apsireiškimo metu sukurtas ypatingo skaidrumo energijos laukas, kuris teikdavo atvykėliams jėgų dar nė neprisiartinus prie pačios piramidės. Akivaizdžių fizinės bei dvasinės sveikatos pokyčių patyrė patys lankytojai, jų maži dar savarankiškai pabūti nepajėgūs vaikučiai, už kuriuos suaugusieji melsdavosi, bei kiti atvykusiųjų artimieji, kurie dėl įvairių priežasčių patys čia negalėdami atkeliauti prašydavo giminaičių pasimelsti jų intencijomis prašant Dievo užtarimo Trišonę supančioje erdvėje bei pačiame statinyje. Laikui bėgant pastebėjimų skaičius augo. Vis daugiau žmonių patirdavo kuo įvairiausių jų gyvenimą perkeičiančių sveikatos bei dvasinių pokyčių. Didžiausią įspūdį stebėtojams darė žaibiški pokyčiai-stebuklai: dėl įvairių priežasčių judėjimo negalią turintys žmonės čia pat – dar meditacijos-maldos metu – atsistoję pradėdavo vaikščioti (kartais nežymiai prilaikomi juos atlydėjusių artimųjų), atslūgdavo ilgą laiką žmones kamavę įvairiausi skausmai, normalizuodavosi cukraus kiekis kraujyje, atsistatydavo sutrikusi kraujotaka („sušyla“ stingti linkusios rankos, kojos; atsistato normalus kraujospūdis), pradėdavo gyti uždegiminiai procesai, įvairūs vidaus organų susirgimai ir t.t. Pokyčių skalė išties plati. Netgi sunkiau būtų įvardinti tai, ko dar nėra įvykę sveikatos pokyčių srityje, nei apžvelgti visus stebuklus, kurių liudininkais teko pabuvoti. Tačiau tikrai ne visų lankytojų siekiai realizuodavosi tuojau pat. Žmogus turi būti pasiruošęs priimti Dievo malonę. Tai suvokę žmonės lankydavosi nebe vieną kartą taip patirdami laipsniškus pokyčius, kol pasiekdavo trokštamą rezultatą. Deja, niekuomet netrūko ir „turistų“, kurie porą minučių neorganizuotai paslampinėję piramidėje į viską numodavo ranka, o jų mostą palydėdavo pusbalsiu tariamas žodis „nesąmonė“. Greta fizinių pokyčių žmonės džiaugdavosi pagerėjusia psichologine bei dvasine savijauta, padidėjusiu energingumu, veiklumu, harmoningesniais santykiais su artimaisiais, draugais, bendradarbiais“.
2006 m. žiniasklaida ėmė skelbti, kad „griūva Česukų piramidės mitas“, nors pats P. Žėkas teigia, kad „jo gyvenimas jau seniai rikiuojamas pagal Dievo žodį, kurį jis girdi nuo vaikystės“. Pasak jo, „buvimas trišonėje piramidėje padeda pasirengti ateityje neišvengiamam perėjimui į ketvirtąjį išmatavimą. Dėl piramidę siekiančio dieviškojo spindulio ateina gyvenimo esmės suvokimas, todėl žmonių sielos sparčiau žengia sąmonėjimo keliu. Piramidėje galima prašyti Dievo padėti atverti savyje vartus į nušvitimą. Nenoriu nieko detalizuoti, bet rengiuosi pasikeisti. Būsiu kitoks. Kažkas turi keistis, negali būti taip, kaip pastaruosius ketverius metus”.
P. Žėko knygos viršelyje išdėstyta ontologinė pasaulio schema, kurioje keliais ratais (branduolio link) išsidėstę tokie sluoksniai (cituojama pagal originalą): 1.Šviesa. Dievas. Tiesa. Pažinimas. Šviesos. Suvokimas. 2. Džiaugsmas. Maldas. Žodis. 3. Tausmas. 4. Širdis.
Kas yra Tausmas ir Maldas, knygoje nepaaiškinta. Apie Dievą, šviesą ir pažinimą P. Žėkas kalba nemažai. Tiesa, į vieną gretą statydamas Dievą, Tiesą, Pažinimą ir Šviesas, P. Žėkas rizikuoja likti dar vienu New Age guru.
P. Žėkas turi savo eschatologinę schemą, kuri primena biblinę, supintą su tikėjimu į perėjimą iš trečiojo išmatavimo į ketvirtąjį, o tada į penktąjį. „Žemės sandara pakis tiek, kad jūsų, žmonių, egzistencija pasidarys nebeįmanoma. (...) Tai bus labai sunkus laikotarpis, nes visko truks: tiek maisto, tiek vandens bei kitų išteklių. Išsigelbėti galės tik atsivertusieji į Dievą. Tai bus dar vienas „tvanas“, tik kur kas baisesnis negu pirmasis, apimantis visą Žemės rutulį. Šiam etapui pasibaigus, Žemėje liks ne daugiau kaip dvi trečiosios jos gyventojų. Visi kiti žus arba bus sunaikinti žemiškųjų ligų, katastrofų ir pan.“
Dalis P. Žėko mokymo „pasiskolinta“ iš J.Blavatskajos, "Slaptojoje doktrinoje" pasakojusios apie lemūrų ir atlantų rases. „Dar prieš Žmoniją Žemėje suklesti, ištobulėja ir pagal Dievo valią pasitraukia iš jos dvi galingosios rasės: Lemūrija ir Atlantida. Taigi mes, Žmonija, jau esam trečioji ir paskutinė iš didžiųjų rasių šios planetos istorijoje. Dievas man atskleidė tai, jog kiekviena iš rasių pasižymėjo skirtingomis savybėmis ir galimybėmis tobulėti. Pirmoji „banga“ Žemės planetoje – lemūrai – buvo Mokymui imlūs, dėl to jų sielos greitai pakilo. Atlantai jau buvo kitokie, dėl to ši rasė „užtruko“ mūsų Žemėje ilgiau, prireikė daugiau laiko įvykdyti visuotinį pakilimą. Man Dievas minėjo, jog tuomet ypač nusipelnė, pagreitino įvykių vyksmą vienas iš jų – didi asmenybė, vien dėl savo galingosios žemiškos misijos vėliau tapęs Dievu. Žmonių rasės dvasinio tobulėjimo kelias dar labiau komplikuotas“.
2009 m. gruodį P. Žėko piramidei iškilo grėsmė – jis susidūrė su biurokratais, nusprendusiais ją nugriauti. „Į turizmo maršrutus įrašyta vadinamoji Merkinės piramidė valdininkams užkliuvo tuomet, kai virš jos iškilo maždaug 12,5 metro aukščio stiklo kupolas. „Kai statėme piramidę, rėmėmės Dievo apreiškimu ir tikėjimu, o dabar galime remtis dar ir nuveiktais darbais, piramidės galią pajutusių žmonių meile. Tokių žmonių – labai daug. Garsiosios piramidės ir kupolo sumanytojo Povilo Žėko tvirtinimu, pastačius stiklo konstrukciją, buvo baigti visi erdvės formavimo darbai, ir piramidė įgavo maksimalią galią. Kupolą dar ketinama papuošti mozaika, kuri atitinka per meditaciją regimas energetines spalvas – raudoną, geltoną, žalią, violetinę, baltą“.
Piramidės ir kupolo kūrėją užsistojo žymūs visuomenės veikėjai, kiti žmonės. Jam skirtas nemažas žiniasklaidos dėmesys. Apie 4000 Merkinės piramidės lankytojų pasirašė, kad būtų išsaugota šis statinys. Dėl jo ketinama bylinėtis teisme.
Antropoteosofai
XXI a. pradžioje Lietuvoje pradėtas kurti ir nuo teosofijos, antroposofijos bei „Arkanų mokyklos“ mokymų beveik nesiskiriantis antropoteosofijos pseudomokslas. Jo autorė –Astromineralogijos centro "Pars Fortunae" įkūrėja Audronė Ilgevičienė, dar žinoma kaip Astrėja. Iki 2009-ųjų rudens buvo išleistos trys antropoteosofijos knygos: „Kosminiai pašventimai“ (2008), „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“ (2008) ir „Septyni spinduliai ir jų valdovai“ (2009).
A.Ilgevičienė nevadina savęs antropoteosofijos kūrėja, pasak jos, tai – „Žodžio „Sąmonė“ signalai, virtę tekstais“ ("Kosminiai pašventimai", p. 7).
Apie antropoteosofiją į klausimus atsako A.Ilgevičienė (2009 birželio 30 d.)
- Esate fenomenalus žmogus - 1995 m. įkūrėte vienintelį Lietuvoje (gal net Baltijos šalyse?) astromineralogijos centrą „Pars Fortunae“ („Fortūnos ratas“). Išleidote keliolika knygų, kurios gana įvairios, tačiau lyg ir turi bendrą leitmotyvą - akmenis. Tai ir pradėkime nuo to - kas Jums yra akmenys?
- Drįsčiau Jus pataisyti: visko, ką darau leitmotyvu įvardinčiau žodį „sąmonė“. Akmenys – tai tik viena iš sąmonės formų, kuri beje yra pakankamai materiali, kad net nesuprantantis sąmonės formavimosi procesų žmogus, galėtų prie jos prisiliesti realiai. Tai pradžių pradžia materijoje, kuri yra stabili ir tvirta, todėl ją perpratus gali tapti patikimu pamatu tam, kuris siekia statyti savo sąmonės pilį.
- Papasakokite, kaip gimė Astrėja ir kas yra antropoteosofija? Yra išleistos jau trys Astrėjos knygos. Kiek dar jų bus? Kokios esminės filosofinės Jūsų kaip Astrėjos idėjos? Ką teigia antropoteosofija?
- Čia pirmiausiai reikėtų įvardinti, kas yra „ezoterika“. Paskutiniais dešimtmečiais vis įmantrėjantis žmogaus protas taip supainiojo visas sąvokas, kad vis sunkiau darosi susišnekėti, kas kuo vadintina.
„Egzoterinis“ (gr. „egsoterikos“) – išorinis, viešas. Tad, mastančiam žmogui nesunku turėtų būti suprasti skirtumą ir pradėti matyti atitikmenis šiuolaikiniame dvasiniame ir „dvasiniame“ gyvenimuose.
Todėl tikroji ezoterika – tai gilūs vidiniai ieškojimai Savęs ir Dievo, kupini išbandymų ir kančios, apvalančios ir prikeliančios miegančią dvasią. Tam reikia ryžto, valios, didelės savidisciplinos ir nuolatinio darbo, kaip ir Tikėjimo. Tokie ieškojimai nuramina protą, mažina emocijas ir jų skatinamus norus, atveria giluminį sielos potencialą, o su visu tuo, savaime suprantama, ir Kelią. Tada einama juo darant ir daugiau tylint... Tai ilgas ir skausmingas procesas, lyg žvaigždės žmogaus širdyje įsižiebimas. Jis veda ne į specialių galių intensyvinimą ar nušvitimo norą, tačiau į vis gilėjantį atsakomybės už savo mintis, žodžius ir darbus suvokimą. Dar daugiau. Galiausiai toji atsakomybė platėja, apimdama net tik asmenį, tačiau formuojasi nauja jos kokybė, aprėpianti šalį, kurioje toks žmogus gyvena, ir jos žmones, tiek suprantančius, tiek nesuprantančius, pagaliau visą Žemę. Žmogus jaučiasi atsakingas prieš Tą, kurio mažute dalelyte galiausiai pasijunta. Tai savaime padiktuoja naujus jo gyvenimo principus, kuriuose atsiranda galybė atsisakymų, niekaip nesuprantamų net dvasios vartotojui. Toks žmogus gali išbandyti ne vieną religiją ar dvasios ieškojimo kryptį, suprasdamas sistemos formavimo svarbą, be ko iš chaoso pakilti tiesiog neišeina. Tapęs sistema pats jis išeina į priešybių vienybės zoną. Todėl jo elgesį nuo tol gali suprasti tik tie, kurie iš tiesų link jos eina arba joje yra. Iš čia mažai jis bekalba apie tai, ką daro, nes kalbėdamas rizikuoja būti suprastas neteisingai. Vieni tada juo žavisi, kiti bijo, treti – keikia. Toks yra tikrasis sąmonės platėjimo procesas ir jo kaina.
Egzoterikas visa tai imituoja. Jis siekia ypatingų galių, apreiškimų. Kažką veda smalsumas arba mada. Dar kažkam reikalinga savirealizacija arba tiesiog darbas. Taip gimsta šarlataniškumas, kuris viešinamas įvairiausiais būdais. Tačiau egzoterikas sunkiai supranta jau anksčiau minėtą atsakomybę, dažnai nepripažįsta disciplinos arba išsiverčia ją kategoriškumu. Ir dar: tikrąją priešybių vienybę jis sutapatina su chaosu, sakydamas, kad ji ir yra chaosas.
Šitaip jis tampa panašus į vaiką, kuris žaidžia galias, burtininkus ar net ... suvokimą ar net nušvitimą... Tad, į tikrąją ezoteriką niekas nieko nublokšti negali: žmogus arba bunda arba ne. Patys žinote, jog, kai pakankamai išsimiegate, vėl tuoj pat eiti miegoti nebesinori... o ir į darbą laikas...
Egzoterikas gi pabudimą ir darbą dar tik sapnuoja... Kada jo žadintuvas suskambės... niekas nežino...
Knygos, kurias rašau, arba, tiksliau, užrašau, turi tris kryptis: ezoterinė – grožinė literatūra; akmenys; antropoteosofija.
Vienu metu paprastai rašau kelias knygas. Niekada nevargstu rašydama ir nebandau protu kurti siužetų. Tai, lyg, sakykim, meditacija, kurioje mano pačios, kaip A. I. asmuo tiesiog išnyksta. Ypač tai liečia pirmą ir trečią „žanrus“. Akmenų temos nagrinėjamos, remiantis dar ir ilgamečiais (centras dirba jau penkioliktus metus) tyrimais bei pastebėjimais, kaip ir akmenų tyrinėtojų ir mylėtojų klubo analizėmis, partnerių iš kitų šalių patirtimis ir t. t.
Visiškai nesunku derinti žanrus, nes jie papildo vienas kitą, padėdami tas pačias temas suprasti skirtingos sampratos žmonėms: Pvz.: „Kosminių pašventimų“ iliustracija – tai „ Egipto istorijos. Mažoji Izidė“. „Menas mylėti“ – tai apsivalymo kelias, apie kurį kalbama tiek knygose apie akmenis, tiek antropoteosofijoje. „Lietuvos Šauksmas“ – tai Lietuvos Dvasios kreipimasis į visus, gyvenančius jos globojamoje teritorijoje, todėl negalėjau jo neužrašyti, nes pati joje gyvenu. Dar giliau ją papildys ir paaiškins dabar rašomos „Aisčių legendos“(darbinis pavadinimas). „Mergelės Marijos apsireiškimai Lietuvoje“ – tai paprastutis Tikėjimo temos svarbos paaiškinimas tiek tiems, kuriems to aiškinti nereikia, tiek ypač tiems, kurie nesupranta, kodėl reikia tikėti... Giliau suprasti Tikėjimą ir jo svarbą turėtų padėti „Septyni spinduliai ir jų valdovai“. Per žanrų įvairovę Sąmonės tema tampa prieinama visiems, kas ypač svarbu dabartiniu laikmečiu.
Antropoteosofija: „antropos“ (gr.) – žmogus; „teo“ (gr.) - dievas; „sopfos“(gr.) - išmintis. Taigi, tai yra žmogaus suvokta dievo išmintis. Nesunku suprasti, kad kiekvienas suvokti gali tik pagal savo vidinio potencialo išgales. Tai vyksta tik viduje apsivalant, apie ką buvo kalbėta antrajame atsakyme. Suvokimui skleidžiantis, žmogus ima susivokti save, kaip sielą, esančią fiziniame kūne, kuris jai reikalingas lygiai taip pat, kaip kosmonautui, išeinančiam į atvirą kosmosą reikalingas skafandras. Kosmonautas išeina, kad atlikti darbą, po ko jis vėl grįžta į laivą. Siela ateina į Žemę taip pat, kaip ir kosmonautas, savo darbo atlikti, po ko vėl grįžta, iš kur atėjusi. Sunku prisiminti tą darbą, sunkios Žemės erdvės spaudžiamam. „Skafandre“ įtaisytas vienas galingiausių ir tobuliausių kompiuterių – Protas, moka viską supainioti. Todėl visos dvasinės kryptys kaip susitarusios kalba apie minčių nuraminimą tam, kad išgirsti sielą ir atlikti savo tikruosius darbus... Kuo labiau žmogus ją ima išgirsti, tuo labiau ima jis išspinduliuoti dvasios emanacijas, kurias įkuria tik sąmoningas sekimas savo prisiminta Idėja.
Sąmoningumas pirmiausiai pasireiškia tuo, jog sąmoningas žmogus atlieka savo darbus maksimaliai gerai, kaip tik jis moka, tačiau nesiima tų darbų, kurie yra ne jo. Nesąmoningas žmogus griebiasi bet ko, tačiau nei vieno neatlieka maksimaliai gerai, todėl vis dejuoja, kad dar nerado sau tinkamo...
Sąmoningas žmogus brangina kiekvieną minutę, jam duotą Žemėje, todėl taupo laiką, skirdamas jį ten, kur iš tiesų reikia. Nesąmoningas laiką „užmušinėja“, nes nesupranta jo vertės... Tai būtų pradžia tam, kuris siekia sąmoningumo. Kuo labiau žmogus susivokia, tuo labiau nunyksta asmeniškumai, kaip ir žemiški vardai praranda savo reikšmę. „Ateina“ kiti vardai, kurie yra labiau bendriniai ir su asmeniu nebesietini. Taip „atėjo“ ir vardas Astrėja. Jis gali būti ir kitas, pvz.: mokinys...
Visų antropoteosofijos knygų įvaduose rašoma, kad pati antropoteosofija nėra žmogaus išmąstyta, todėl niekaip nesietina su mano, kaip A.I., asmeniu. Tai Žodžio SĄMONĖ signalai, virtę tekstais... kažkam gal jie virstų muzika, o gal paveikslais... Jų funkcija – įkvėpti Grožiui ir Gėriui, žadinti sąmoningumo procesus.
Kiek dar tokių knygų bus? Atsakau: tiek, kiek reikės...
- Jūsų antropoteosofija primena Agni Jogos knygas - ir formatas panašus, ir turinys, ir mokslo pavadinimas (visgi Agni Joga kilusi iš teosofijos). Ką Jums reiškia Agni Joga, koks santykis su Rerichų mokymu?
- SĄMONĖS, kaip ir TIKĖJIMO Idėjas įvairiausiais laikmečiais taip, kaip to laikmečio žmonėms buvo prieinama, pateikinėdavo daugybė tų, kuriuos galime dabar pavadinti teosofais. Jie atsivėrė dieviškajai išminčiai patys, todėl galėjo ją retransliuoti tokiu būdu, kaip tai tuomet buvo reikalinga. Iki J. P. Blavatskajos bei Rerichų tai buvo daroma dar daugybę kartų ir įvairiai, pradedant nuo priešistorinio Egipto, kurio nelikę lygiai taip, kaip priešistorinės Lietuvos...
Visi tai darantys žinojo, kad visos religijos ar dvasios ieškojimo kryptys – tai vieno ir to paties centro išspinduliavimas. Juo tiki susivokusysis, nes jo dalele jaučiasi. Nesusivokusiajam būtinos kitos pateikimo formos, kurios ir pateikiamos.
Todėl kiekviename laikmetyje kiek skirtingai kalbama apie ... tą patį. Tai lyg atnaujinimas ir patobulinimas senų tiesų, kad dabartinio sąmoningumo žmogus jas labiau suprastų. Tai žinoma religinių šaltinių nagrinėtojams.
Todėl antropoteosofijos tekstai neišvengiamai gali priminti ir Agni Jogą, ir J. P. Blavatskaja. Tie, kurie mėgsta nušvitusius sufijus, žino senuosius filosofus Platoną, Pitagorą, legendinį Zoroastrą ir kt., gali rasti tų pačių idėjų ir čia.
- Ar daug žmonių domisi Jūsų knygomis? Turite net tinklalapį. Ar didelis gerbėjų, sekėjų ratas?
- Šiomis knygomis domisi mastantys apie sąmoningumą ir gilesnio savęs pažinimo siekiantys žmonės. Džiugina, kad tokių daugėja. Yra tų, kuriuos jos erzina...
Bendraujame su kai kuriomis Maskvos dvasios ieškotojų grupėmis. Jau 10 metų esu tarptautinės akmenų gydomųjų savybių tyrimo organizacijos narė, skaitau pranešimus tarptautiniuose simpoziumuose ir t. t.. Po paskutiniojo numatyta gana didelė ir plati darbo Vokietijoje programa. Gegužės mėn. leidykla „Neue Erde“ išleido „Gintarą“, ruošia spaudai „Lauko akmenis“. Leidykla turi ryšius su daugeliu kitų šalių leidyklų. Eilėje laukia antropoteosofijos ir kitos knygos.
- Ką manote apie Lietuvą užplūdusias įvairias naujojo religingumo grupes, New Age sąjūdžius?
- Lietuva – tai Europos širdis. Ir ne tik todėl, kad čia yra jos geografinis centras, kad ji yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Jos Dvasia, kurioje telpa visų kažkada Lietuvos teritorijoje bet kuriais laikais gyvenusių išminčių potencialas, bunda. Ją jaučia visi ir tie, kurie užsiima ezoterika, kaip ir tie, kurie užsiima egzoterika. Ne visos šalys tokiu potencialu gali pasigirti. Daug kur jis užgesęs. Kažkur jo tokio niekados nebuvo. Todėl ir traukia jie iš visų Žemės kampelių, kad prie tos bundančios galingos srovės priglusti.
Pagalvokite, kuri gi šalis gali pasigirti, kad nors ir daugybės užkariautojų prašukuota, sugebėjo išlaikyti savo seną kalbą ir ... jėgą. Ta jėga keliasi dabar, tvarkant mūsų senąjį paveldą, piliakalnius, pagerbiant senuosius akmenis ir ąžuolus, o ne iškertant juos. Jokiu būdu negrimztant vėl į praeitį, o sutvarkant tai, ką galima sutvarkyti, lyg tai būtų seno medžio šaknys ir kamienas, nuo kurių reikia nurinkti kenkėjus tam, kad medis galėtų džiugiai kvėpuoti ir augti... Visos religijos sako: padėdamas kitam, padedi sau. Vadinasi, kuo daugiau Lietuvoje bus tų, kurie pirmiau galvos apie kitą, nei apie savo bėdas, tuo greičiau vyks joje sąmonėjimo procesas, tuo didesnės stiprybės gausime mes iš savo Tėvynės-Motinos Dvasios. Tik savimi pačiais galime pamokyti mūsų vyriausybę ir seimą garbingumo ir tikrumo...
Svečiai, kurie atvyksta, propaguodami savo mokymus yra visokie: iš vienų yra ko pasimokyti. Jie kaip ir universitetuose kviestiniai iš svetur dėstytojai, padedantys naujai pažvelgti į tuos pačius dalykus. Tačiau yra svečių, kurių tikslai nėra geranoriški, nors skelbiama būtent šitaip.
Todėl bet kuriuo atveju besąlyginis kitos kultūros ir tradicijų priėmimas gali gimdyti „perlenkimus“, kaip ir rimtas psichologines bei savirealizacijos problemas. Ne paslaptis, kad kai kurie „Guru“ atvyksta gauti bundančios energijos savos šalies impulsui ar kam kitam... tai jau energetinės subtilybės, kuriomis dabar ganėtinai plačiai piktnaudžiaujama.
Lietuvybė – tai nereiškia pagonybė. Senų senovėje šalyje, kurios dalis dabar Lietuva vadinasi, vyravo bendrinis Tikėjimas, vadinasi, labiau teosofinis, kuris vėliau, kaip ir kitur, kur šitaip buvo, buvo susmulkintas į daleles. Tad ugnies uždegimas piliakalniuose (prieš tai surinkus šiukšles...) – tai to, kuris ją uždegė širdies ugnies susijungimas su kosmine Ugnimi. Apie tai rašoma „Lietuvos šauksme“ir „Aisčių legendose“, kaip ir antropoteosofijos knygose. Širdies ugnies įžiebimas – tai ir yra sąmonėjimo procesas. Daug dievų turi Žemės tautos, bet visi jie yra tik dalys to, iš Kurio viskas gimė ir Kuriame vėl kažkada susilies.
Visų religijų ir dvasinių krypčių funkcija – pasiūlyti sistemą, padedančią išsiplėšti iš Chaoso. Visos jos savaip moko beveik tų pačių vertybių, kartu suteikdamos savo energetinio darinio (egregoro) pagalbą arba tiesiog stogą. Kiekvienas, besistengiantis iš jau minėto Chaoso ištrūkti, renkasi jam priimtiną sistemą arba kelią. Tai, kaip jau buvo minėta, lyg studijos, kuriose mokomasi įvairių dalykų, kuriuos dėsto įvairių kategorijų dėstytojai. Kuo žmogus neryžtingesnis, nestabilesnis ar tiesiog emocingesnis, tuo didesnė grėsmė papulti „ne ten“. Kuo jis giliau pažįsta savo pliusus ir minusus, moka su jais dirbti, tuo aiškiau jis išmoksta atskirti ir tai, kas vyksta aplinkoje. Toks jau išmoks atsirinkti, kas jam tinka, o kas ne.
Sistemos pilnai išmokus ir pačiam tapus sistema, kuri iš tiesų atspindi pagrindinius kosminių dėsningumų principus, žmogus išeina į priešybių vienybės zoną, apie kurią jau buvo minėta. Tada priklausymas tik vienai krypčiai įmanomas tik tada, kai yra duoti vienuolystės arba šventiko įžadai. Visais kitais atvejais, jis ima keliauti toliau savais keliais...
