Naujos lietuviškos knygos gimsta kasdien, ir net jei šioms surengiamos pompastiškos krikštynos, reta tampa tikru įvykiu, kokiu gali tapti romanas „Eigulio duktė. Byla F117“, šiemet išleistas leidykos „Tyto alba“. O parašė jį jauna poetė, dabar jau ir prozininkė Agnė Žagrakalytė, šiuo metu gyvenanti Briuselyje.
Pirmosios Agnės eilėraščių knygos „Išteku“ ir „Visa tiesa apie Alisą Meler“ sulaukė neregėto debiutantei dėmesio, senų poezijos vilkų recenzijų ir premijų – Liūnės Sutemos 1996 m., „Druskininkų rudens“ 2003 m. už poetinį debiutą. Trečiosios Agnės knygos likimas man – kaip ant delno: ji pasmerkta skaityti ir permanyti! Tai unikalus biografinis romanas, nes buvo ne parašytas, o pasektas panašiai, kaip sekamos pasakos, – įstabiai turtinga, meniška kalba.
Premijuota ne rašytoja
Agne, derėtų jus pristatyti kaip poetę, bet sumėtėte pėdas, tapote romaniste. Tačiau girdėjau, kad rašytoja savęs nevadinate?
Nemoku sau susigalvoti pavadinimo. Rašytojos titulas per daug sveria, mano galva dar tam per lengva. Taip, aš rašau, tai yra pagrindinis mano užsiėmimas. O visa kita – paprastas gražus gyvenimas ten, kur aplink vaikai, šunys ir muzikos instrumentai, kame sukuosi, tas ir esu. Vakar buvau medžio šlifuotoja, nes sugalvojau perlakuoti grindis, bet ir pyragą kepiau, salierų įdaras, pavyko gardus, vadinasi, buvau kepėja. Matote, pažįstu per daug gerų rašytojų, parašiusių labai daug knygų, tad man su savo trimis dar anksti taip vadintis. Taip pašaukta atsiliepiu, žinoma.
Pirmas premijuotas jūsų moksleiviškas rašinys „Žyds juods, žyds raudons“ buvo apie žydų holokaustą gimtajame Pasvalio krašte, kurį, rinkdama tam medžiagą, apvažiavote dviračiu. Ar kaip konkurso laureatė pabuvojote Pažadėtoje žemėje?
Izraelyje man dar neteko lankytis, labai gaila. Pažadėtoji žemė man dabar rodos Užulieknis, miškas netoli Tetirvinų kaimo. Ne apie medieną kalbu, apie pasakas. Tas miškas su obelų sodu pakrašty man dar turi papasakoti daug istorijų. Liudininkai, kurie man sekė istorijas holokausto rašiniui, tas, kurias panaudojau knygoje, beveik visi jau amžinatilsį. Visų Pažadėtoji žemė yra visų mūsų šeimų istorijose, jų reikia tik pasiklausyti. Nepavėluoti paklausti.
Ar tikrai taip jau lengva gauti literatūroje dovanų, kaip mokykloje tikėjotės?
Lengva. Koks gi čia sunkumas, juk nereikia nei muštis, nei bėgti lenktynių, nei rungtis, kas gilesnį griovį iškas: tau duoda, tu imi, sakai „ačiū“. Į daugumą premijų reikėtų žiūrėti kaip į pagarbų paminėjimą asmens (arba idėjos), kurio vardu apdovanojimas pavadintas. Pavyzdžiui, Liūnės Sutemos premiją gavau dar mokykloje, šitiek metų praėjo, aš jau nieko nei iš tų metų, nei iš tų savo eilėraščių nebeatsimenu, o štai apie Liūnę Sutemą šiandien mes ir vėl turime progą pasišnekėti, nors Z.Nagytės-Katiliškienės tarp mūsų jau nėra.
Ar svarbiausiu savo kūriniu vis dar laikote samtelį iš liepos pliauskelės?
Ne, tą samtį jau pamiršau. Dabar ant skrynios piešiu paukščius, nusižiūriu nuo ornitologinių knygų ir jau matau, kad baigusi šį darbą džiaugsiuos.
Žagrė iš pavardės
Gimėte, regis, Ustukių kaime, mokėtės Pasvalyje, vėliau – Vilniuje. Laikote save kaimiete?
Aš esu iš kaimo, gimiau Puodžiuose, augau Ustukiuose. Tetirvinai netoli, o ten Žagrakaliai jau tris šimtus metų gyveno nesitraukdami, pakankamai laiko – aš iš ten irgi tikrai nesitrauksiu.
„Žagrės rankena iš kišenės kyšo“, – tai apie tuos iš kasimo kilusius mūsų inteligentus, kuriuos mieste ėmė vimdyti gimto mėšlo kvapas. O jus Briuselyje – ne?
Žagrės rankena man kyšo, tik ne iš kišenės, o iš pavardės. Pavarde džiaugiuosi, visus kalvius ir artojus gerbiu. Mėšlo kvapas manęs niekada nevimdė, geras mėšlas (apie kiaulių srutas nekalbu) kvepia tikrai geriau nei kokie rapsų laukai. Kaime vis dar gyvenu bent du mėnesius kasmet.
O likusius dešimt – Briuselyje: esate emigrantė? Europietė? Pasaulio pilietė? O gal lietumkalbė laumė, pasak vieno jūsų eilėraščio?
Esu Agnė Žagrakalytė-Platelienė, lietuvė, kuri gyvena ten, kur dirba vyras vertėjas, nes pati šiuo metu galiu dirbti bet kur.
Poetas G.Bleizgys vieną pirmųjų jūsų knygų sužavėtas pavadino moteriškumo varžytuvių ir iš proto eituvių romanu. Taigi romanas „Eigulio duktė. Byla F117“ – jau trečias. Kodėl proza?
Bleizgys gražiai kalba, tad ir tąkart gražiai parašė, tik tiek. „Eigulio duktė“ pirmiausia yra biografija, tik labai nemoksliškai parašyta. Proza todėl, kad tiek daug gyvenimo į eilėraštį netilptų, ir ne eilėraštyje tokiam gyvenimui vieta.
Bylos tapsmas romanu
Jau nuo pirmo romano puslapio gluminate skaitytoją pasirašydama autore ir tuoj pat išsigindama, kad nerašėte šios knygos. Kas gi tada? O gal tik atsekėte istoriją tarsi pasaką?
Taip, aš tik atsekiau. Šitą knygą parašė Žagrakaliai. Aš turėjau šią istoriją parodyti ir kitiems. Galbūt šitą darbą galėjo padaryti bet kas iš Žagrakalių, galbūt būtų tai padarę visiškai kitaip, bet vien tik F117 archyvas atsirado pora metų prieš man gimstant, dar kiek laiko praėjo, kol aš tai radau, netyčia, pati, niekas man apie šitą archyvą nepasakojo. Kodėl turi dūlėti šitokie lobiai, niekieno nevartomi? Kas nors turėjo tai padaryti, atverti skrynias, aš pasirinkau tokį būdą, kuris man pasirodė įtikinamiausias.
Įžangos citata: „Jei kas kartą nutiko, ramiausiai pasikartos dar kartą, niekas niekada nesikeis, bet. Šitaip norėtųsi.“ Ar ši knyga atsirado iš to didelio noro ? Tikite, kad tai pakeis kitų kartų gyvenimus?
Ši knyga atsirado iš didelio noro papasakoti apie Juozą Žagrakalį, Antaniną Čeilytkaitę, Pauliną Aukštikalnytę ir kitus. Kokie gražūs buvo jų gyvenimai iki tragedijos. Kai juos tai ištiko, jie buvo tokio amžiaus, kokia dabar esu aš. Kaip jie mokėjo gyventi toliau. Ar aš taip mokėčiau?
Skaitydama jūsų giminės sagą, turėjau kiloti sunkius Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomus. Iš kur visa tai – apie XIX–XX. a. ūkio darbus – žinote? Įstabu, donelaitiškai paveiku. Atrodytų, pati tą visą lino mūką kartu perėjote.
Žodyną man tikslino daugiausia tėvai, o visi ūkio darbai yra labai smulkiai aprašyti knygos pavadinime minimoje byloje. Aprašyti ne tik darbai, bet ir ūkio padargai, su visais išmatavimais centimetrų tikslumu, dar linų radau A.Čeilytkaitės straipsnyje apie linarūtę ir Petro Žagrakalio rankraštyje. Ne viską papasakojau, gailiuos praleidus gražų epizodą, kaip būdavo kiršinamos tarpusavyje mergos, kad iš piktumo greičiau dirbtų. Man įdomu stebėti, kaip keičiasi technika: žiūrėjau vasarą į traktorius ir milžiniškus kombainus, galvojau, kad būtų tokių mano prosenelis pamatęs, – juk arkliais turėjo apeiti šitokius plotus, o dejonės – jokios.
Ko romane yra daugiau – jūsų pačios užmačios ar duoklės giminei?
Aš taip sugalvojau. Nežinau, ką pasakys giminė. Duoklė išėjusiųjų atminčiai – taip. Maniau, kad jei tai bus detali, įprasta biografija, ją skaitys tik specialistai. Dabar knyga yra visiems, o specialistai gali ir toliau viską rasti archyvuose – Juozas svarbesnių rankraščių kopijas siųsdavo bent į tris skirtingas vietas. Rankraščiai ten guli tvarkingai ir saugiai.
Smagi legenda apie bambizų atsiradimą Biržų krašte. Iš kur tokius perliukus traukėte?
Papasakojo ją 75-erių kraštietis Jokūbas Šernas, o jam persakė buvęs Biržų reformatų kunigas Balčiauskas. Juozas Žagrakalys 1971 m. užrašė tarmiškai, o aš atradau archyve ir „išverčiau“ į bendrinę kalbą.
„Gera knyga yra ta, kurią jau įpusėjęs pasakai – gera knyga, o baigęs sakai – oi, kokia gera knyga!“ – jūsų žodžiai. Pasakiau „oi, kokia“jau po 50 puslapių, o užvertusi paskutinį, 571-ąjį, – „gera knyga“. Rašydama negalite sustoti ar jums rūpi iškloti visą tiesą iki trupinėlio?
Man rūpėjo išguldyti visą tiesą, kurią radau tikrų žmonių surašytą, istorijas, kurias man tikri žmonės sekė. Sustoti buvo tikrai sunku: aš buvau (ir tebesu) persunkta tų žmonių gyvenimų, skaičiau visa, ką radau jų parašyta, įskaitant teisės ir sodininkystės klausimus, visa tai man darėsi vis įdomiau, vis daugiau rasdavau dalykų, – ačiū redaktorei, ji mane turėjo stabdyti, kai įsijausdavau perpasakoti, pavyzdžiui, skirtingų bulvių veislių ypatybes arba kiaušinių pristatymo į centrą subtilybes.
Gimusi nugalėti save
Su tokia pavarde dera gimti vyru... Juokauju. Tačiau romane, kitaip nei savo eilėse, kartais kalbate ir Juozo Žagrakalio vardu. Rašytojai lytį gali pasirinkti, bet ar jums patogios literatūrinės vyriškos kelnės?
Tikrai reikėjo, nes su manimi pavardė tėvo šakoje pasibaigs. Vyriškos kelnės tikrai nepatogios, nesimatavau, bet manau, kad būtų laisvos per juosmenį. Ten, kur romane kalba Juozas Žagrakalys, ten jis pats ir kalba – taip, kaip radau pasakojant jo autobiografijoje, man niekuo nereikėjo apsimetinėti.
Prisimenat pasakas apie užkerėtas moteriškes, kurių plunksnas, kailį ar išnarą savininkiški įsimylėję vyrai sudegindavo? Kaipgi jūsų skūra? Klausimėlis apie motinystę ir kūrybą.
Mano skūra savo vietoje, nes ištekėjau už tokio pat – su plunksnomis ir kailiu, tad jei vienas kito odas degintume, mūsų pačių neliktų. Motinystė ir litkūryba puikiai dera, nes kol vaikai mokykloje, aš turiu tokias pat darbo valandas, kaip žmonės bet kurioje darbovietėje. Po darbo juk visos mamos virsta į mamas, nesvarbu, kuo per dieną užsiima.
Tas pats poetas G.Bleizgys laiko jus gimusia nugalėti. Jei pataikė, su kuo gi galynėjatės?
Jei galynėjuos – tik su savimi. Visą laiką su savimi ginčijuosi, baruosi, ūdiju save, labai retai susitaikome, bet apie stipriausią savo priešą ir atviriausią patarėją bei trenerį viešai pasakoti yra intymu, bet ir visiška šizofrenike čia galiu pasirodyti: stiprindamas save, stiprini ir konkurentą.
Jūsų kūryba pavojingai pranašinga. Ištekėjote. Išklojote „Visą tiesą apie Alisą Meler“ – ir srįžote prie savo šaknų, į tą mišką, pati tarsi tapote ir eigulio dukra. Net Briuselis tam nesutrukdė. Kas gi toliau?
Oi, ne, jokio pranašingumo, viskas atbulai! „Išteku“ išėjo man, jau treti metai kaip ištekėjusi ir jau auginant vaiką, tą „Tiesą apie Alisą“, pati sumaniau, tik paskui išviešinau, o apie eigulio dukrą tik papasakojau... Esu naktinio sargo ir pasaulio kolekcininko duktė. O toliau bus kaip visada: darysiu tai, ko dar nedariau, nes taip įdomiausia.
Jaunos moterys šiandien dažnai tikina, kad yra self made woman – t. y. pačios sukūrė save. Ką jums reiškia būti Žagrakalio dukra?
Viską. Be tėčio ir be mamos neturėčiau žodyno, kurį iš jų gavau nemokamai, be to, ir manęs pačios nebūtų.
