Monika SKISTENYTĖ Jau 5-ąjį kartą Šauliuose praūžusio tarptautinio konkurso-festivalio „Saulės žiedas“ komisijos pirmininkė docentė Zita Kelmickaitė negaili šiauliečiams komplimentų ir sako, kad žmogus turi mylėti savo miestą, kaip pats save. Nors docentė turėjo asmeninį prezidentės kvietimą į Vilniuje vykusią Valstybės dienos paminėjimo šventę, tačiau šį laiką praleido su Šiaulių miesto gyventojais ir svečiais.
Žmogus turi mylėti savo miestą
„Žmogus visuomet turi kažką tokio, ką paskiria Aukščiausiasis“, - sako etnomuzikologė Z. Kelmickaitė. Pasak jos, energijos, noro ir ryžto kažką daryti gali turėti visi. „Prisimenu pirmuosius „Saulės žiedo“ festivalius, kai šiauliečiai į koncertą ateidavo susigūžę, nedrąsūs. O šiandien matome visai kitokius žmones. Jie turi mylėti savo miestą ir juo gyventi“, - teigia pašnekovė.
Pasak Z. Kelmickaitės, labai svarbu, kad žmonės nebūtų abejingi savo miestui ir juo rūpintųsi. „Vokietijoje pamatę numestą šiukšlę žmonės visuomet ją pakels, o lietuvis niekuomet dėl jos nepasilenks. Suprantate, lietuvis turi įsisąmoninti tai, kad ten, kur jis gyvena, yra jo miestas ir niekieno kito. Jei žmogus tampa abejingas savo miestui, tuomet jis abejingas ir sau. Jeigu mes būtume atidesni ir atlaidesni kitų klaidoms, gyventi taptų lengviau“, - tikina docentė.
Lengvai priima kritiką
Z. Kelmickaitė Šiauliuose rengiamo tarptautinio festivalio-konkurso „Saulės žiedas“ komisijoje dirba jau penktąjį kartą. Docentė nebijo nei pakritikuoti, nei pasakyti gerą žodį žmogui, todėl yra gerbiama ir mylima ne tik šiauliečių, tačiau ir visos Lietuvos žmonių. „Man labai smagu, kai žmogus ateina ir pasako, kad jam nepatinka vienas ar kitas dalykas manyje, ar mano vedamoje laidoje. Tokius žmones aš labai gerbiu. Jei tik turėčiau laiko, aš sėdėčiau su jais, dainuočiau, šnekėčiau apie gyvenimą“, - sako pašnekovė. Taip besikalbėdama su žmonėmis docentė net sugalvoja savo vedamai laidai temas. „Kaip tik bendravau su viena šiauliete ir ji užsiminė, kad žmonės įsigudrina ir į vestuves neša tuščius vokelius. Tik kalbėdama su žmonėmis gali pajusti gyvenimo pulsą, todėl man labai smagu“, - teigia Z. Kelmickaitė.
Nuo jaunystės turi „pakabintą liežuvį“
„Žinote, nuo pat jaunystės turiu tą vadinamą „pakabintą liežuvį“, - šypsosi pašnekovė. Z. Kelmickaitė šią dovaną paveldėjo iš artimųjų. „Mano liežuvis veikia labai gerai. Visa mano giminė yra labai šneki - ir iš amžinatilsį tėvo, ir mamos pusės. Mes visi esame labai dainingi ir šnekūs, turime humoro jausmą, neieškome žodžio kišenėje. Niekada negalėčiau būti paniurusi. Jei man kas nors nepatiks, aš visada ateisiu ir tiesiai pasakysiu, o kiti savyje kažką bando užgniaužti. Nesuprantu to. Jei kas nors nepatinka, visada reikia nueiti ir viską pasakyti tiesiai į akis“, - kaip nebūti liūdnam ir paniurusiam moko docentė. Gana greitai kalbanti Z. Kelmickaitė sutinka, kad greitakalbiai žmonės yra atviri ir nemoka meluoti. „Žinokite, melas yra baisiausias dalykas. Aš net savo studentams sakau, kad jei neišmoko ar ko nors nepadarė, tiesiog ateitų ir viską tiesiai pasakytų, jokiu būdu nemeluotų. Pasakymas „melo kojos trumpos“ yra labai teisingas. Melas visada išlenda“, - teigia etnomuzikologė.
Kritika gyvenime yra labai svarbi
Ji sako, kad žodis žvirbliu išlekia, bet jaučiu sugrįžta. Nuolat įvairiausiose komisijose esanti ir kritikos nevengianti Z. Kelmickaitė sako, kad žmogus turi sugebėti nuryti tą karčią tiesą ir priimti kritiką. „Žmogus turi pasiruošti visiems gyvenimo iššūkiams. Niekada nepateisinu tėvų, kurie vaikų neveda į laidotuves ar saugo artimuosius, kad niekas jų nematytų ar neišgirstų apie jų nelaimes. Manau, kad žmogus visada turi žinoti, kas yra skausmas, ir išmokti būti su tuo skausmu. Gyvenimas yra ne inkubatorius“, - kai kuriais žmonių sprendimais piktinasi docentė.
Pasak jos, kritikuodamas žmogus turi būti atviras. „Puikiai suprantu, kad nėra malonu išgirsti kritikos žodžius. Pavyzdžiui, man neretai sako, kad televizijoje aš atrodau labai stora, tačiau gyvenime atrodau visai neblogai. Manau, kad dėl tokių dalykų įsižeisti negalima. Yra taip, kaip yra“, - teigia pašnekovė.
Dažnai teigiama, kad kritikuojant ką nors visuomet pasireiškia lietuviškas charakteris – kritikuoju, nes pavydžiu. Z. Kelmickaitė tokiems žmonėms visada atkerta, kad jeigu gali, tegul padaro geriau. „Aš pati niekada kitiems nepavydžiu. Kaip tik dažniausiai džiaugiuosi dėl kitų žmonių sumanymų ir laimėjimų“, - teigia etnomuzikologė.
